Šią savaitę vėl prisimename istorija tapusius 1991 metų sausio įvykius. Nesitiki, kad pralėkė jau 26 metai. Ta proga, pakalbinome kelis žmones, kurie pasidalino vis dar gyvais prisiminimais.
Jonas Vaičius, ilgametis Sąjūdžio Mažeikių tarybos narys, „Baltijos kelio“ dalyvis:
– Sausio 13-osios naktis Lietuvoje ir Mažeikiuose buvo labai nerami. Vėlų vidurnaktį per Kauno TV sužinojome, kad sovietų desantininkai užėmė valstybinę televiziją ir radiją bei televizijos bokštą. Suprantama, mažeikiškiai baiminosi, kad panašūs dalykai gali įvykti ir mūsų mieste. Per tuometinę Mažeikių vietinę televiziją buvome pakviesti rinktis ir saugoti telefono stotis, senamiesčio paštą Laisvės gatvėje ir paštą Žemaitijos gatvėje.
Pamenu, kartu su bendradarbiais, pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis atėjome prie pašto senamiestyje. Spaudė šaltukas, užsikūrėme laužą. Žmonės buvo sunerimę, išvargę, tačiau pasiryžę apginti šalies nepriklausomybę ir Vyriausybę.
Sausio 14 d. rytą nusprendėme važiuoti į Vilnių padėti Parlamento gynėjams. Buvo ankstyvas, šaltas ir speiguotas rytas. Susirinko nemažai žmonių ir dviem pilnais autobusais išvykome į sostinę.
Atvykę pirmiausia nuskubėjome prie Seimo rūmų, kur būriavosi ir šurmuliavo minios žmonių, degė laužai, o Vilniaus gatvėmis dar važinėjo rusų tankai ir šarvuočiai. Tačiau vilniečiai ir iš visos Lietuvos suvažiavę gyventojai buvo labai vieningi, nebijojo demonstruojamos karinės jėgos ir buvo pasiryžę paaukoti, o kai kurie ir paaukojo, savo brangiausią turtą – gyvybes. Taip, baimės jausmo nebuvo. Šimtai ir tūkstančiai žmonių stovėjo petys petin ir to niekaip neįmanoma pamiršti. Pamenu, kai tunelyje pasirodė šarvuočiai, visa minia metėsi ton pusėn ir buvo pasiruošę bet kokia kaina juos sustabdyti.
Tik vėliau galvoje sukirbėjo mintis: „O kas, jeigu būtų pradėję šaudyti?“ Bet vienybė buvo neišpasakyta, vienas kitą palaikė ir tai suteikė pasitikėjimo bei drąsos. Mus žavėjo vietinių gyventojų dėmesys ir rūpestis. Karštas gėrimas ir sumuštiniai tikrai suteikė jėgų.
Sausio 15 dieną grįžome namo. Čia mūsų laukė nauji darbai ir iššūkiai.
Jeigu šiandien pasikartotų panaši situacija, aš eičiau ir daryčiau tą patį. Gal šiandien per daug aimanuojame, kad viskas blogai ir daug kas yra ne taip, bet galėjimas gyventi bei džiaugtis nepriklausomybe nusveria kažkokius netobulumus ir laikinus nepatogumus. Nė kiek neabejoju, kad atėjus sunkiam metui ar kritiniam momentui, dauguma Lietuvos gyventojų pakartotų tą patį ir eitų ginti savo idealų.
Pranas Varkojis, buvęs mažeikiškis (gyvena Kretingoje), „Baltijos kelio“ dalyvis:
– Tuo laikotarpiu aš dirbau Naftos perdirbimo gamykloje. Visus įvykius prisimenu kuo puikiausiai. Sausio 13 dieną naujajame pašte užsakiau tarpmiestinį telefono pokalbį su mama, nes kito ryšio tuomet neturėjome. Ji buvusi tremtinė, todėl labai jaudinosi dėl to, kas tuo metu vyko. Savo pokalbio turėjau gerokai palaukti, o kai įėjau į telefono kabiną, pamačiau paliktą keistai susuktą laikraštį. Vėliau pastebėjau, kad jame buvo metalinio strypo galas. Kažkas, matyt, ruošėsi tokiu būdu atremti galimą pavojų.
Sausio 14 d. rytą prisijungiau prie kitų mažeikiškių ir išvažiavau į Vilnių. Sutartoje vietoje susitikau su buvusiu Mažeikių miesto architektu Henriku Štaude, kuris tuo metu buvo aktyvus Sąjūdžio ir politinių įvykių dalyvis. Nors mieste ir jautėsi įtampa, bet buvo ramiau negu išvakarėse. Didysis „širšalas“ jau buvo praėjęs. Visų mūsų pasiryžimas buvo labai didelis, bet visgi reikėjo turėti ir drąsos. Viskas buvo taip trapu, o situacija visiškai nenuspėjama. Tuos istorinius įvykius įamžinau fotojuostose ir net buvau surengęs fotoparodą Mažeikiuose. Tikiuosi kada nors sugrįžti prie senų negatyvų ir atgaivinti tuos momentus, kurie dar buvo neparodyti.
Ar vertėjo eiti? Nekvestionuotinas klausimas. Ėjom, nes toks buvo mano ir kitų žmonių pasirinkimas. Turi būti savyje laisvas, kad pasiryžtum ir taip padarytum. Kodėl po iškovotos nepriklausomybės žlugo žemės ūkis? Todėl, kad kolūkiečiai ilgus metus buvo tik tam tikros rūšies vergai ir jie sugriovus kolūkius vis tiek netapo laisvi.
Mano karta didelių skriaudų nepatyrė, bet tiesiog formavosi sovietinėje santvarkoje. Kova dėl nepriklausmybės suvienijo visą Lietuvą, o Mažeikiai savo idėjomis ir tikslais buvo labai artimi Vilniui. Šiandien man atrodo, kad moraline prasme Mažeikiai kažkur tolsta. Jau turėtų matytis, kas pasiekta per 26 metus, bet politinė erozija, nedarbas, silpna ekonomika ir socialinė atskirtis Mažeikius klampina ir stumia į užribį. Dabartinė politinė situacija kolosali. Tiesiog neįtikėtina, kaip buvusi politinė nomenklatūra atsigavo, sugebėjo prisitaikyti ir vėl atsidurti valdžioje. Yra toks posakis, kad „po sena žieve tik vabalai veisiasi“. Gal ir gruboka, bet...
Reiktų pasakyti, kad jaunimo indėlis savam miestui per mažas. Maksimalizmas dar ne viskas. Tai ne pasiekimas, o siekiamybė ir troškimas. Reikia išmokti dirbti ir užsidirbti patiems, reikia išmokti būti miesto patriotais ir lyderiais, priimti iššūkius, nugalėti visas baimes bei aukotis. Tokia gyvenimo tiesa ir misija.
O juk ir mes buvome jauni...
Vytas ALEKNAVIČIUS
Nuotraukos Jono VAIČIAUS
