Kovo 7-ąją Židikų kultūros centre įteikta rašytojos, pedagogės, labdarės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija. Ja apdovanota Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos biologijos mokytoja, ilgametė Sedos skautų vadovė Virginija Katkuvienė. Po premijos įteikimo vyko pirmasis instrumentinės muzikos festivalis „M. Pečkauskaitės romantinės muzikos prisiminimai“.
Jūra gėlių ir sveikinimų
Laureatę nuoširdžiai pasveikino Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Sigutė Bernotienė ir Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Angelė Rupkutė, kurios įteikė laureatei premiją liudijantį raštą.Abi Savivaldybės atstovės linkėjo sveikatos, stiprybės ir sėkmės.
Norinčių pasveikinti laureatę kaipmat išsirikiavo visa eilutė. Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos direktorės Aušros Kazlauskienės teigimu, džiugu, kad iš Sedos jau antras žmogus gauna Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premiją. Dar maloniau, kad tie abu žmonės iš tos pačios Sedos gimnazijos (prieš porą metų tokia premija įteikta pradinių klasių mokytojai ir vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių vadovei Gražinai Vainutienei). „Virginija – žmogus, dirbantis su vaikais, neskaičiuojantis savo brangaus laiko. Norėčiau pacituoti Šatrijos Raganos kūrinio „Sename dvare“ žodžius, kurie labai tinka mokytojai Virginijai: „Juk kiekvienas stengiasi būti panašus į tą, kuris, jo nuomone, stovi aukščiau už jį.“ Virginija turėjo puikų pavyzdį – savo mokytoją Almą Krapauskienę. Dabar pati Virginija yra toks pat puikus pavyzdys vaikams, todėl linkiu stiprybės ir sveikatos didelėje skautų šeimoje“, – kalbėjo A. Kazlauskienė.
V.Katkuvienę sveikino ir jos buvusi auklėtoja Irena Reivytienė, kurios teigimu, mokytoja Virginija jau seniai buvo verta tokio apdovanojimo: „Esu laiminga, kad turėjau puikią auklėjamąją klasę, ir dėkoju Savivaldybės vertinimo komisijai, kad pastebėjo Virginijos nuopelnus. Ji gyvena ne sau, o kitiems. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo auklėtine.“
Pačios laureatės teigimu, tokios daugybės sveikintojų ji tikrai nesitikėjusi sulaukti: „Didelė garbė ir laimė sulaukti tokio didelio būrio mane sveikinančių ir palaikančių žmonių. Tai patvirtinimas, kad esu teisingame kelyje. Buvo ir mane nustebinusių sveikinimų: nesitikėjau vaikystės draugės Laimos sveikinimo, klasės ir studijų draugai taip pat rado laiko pasidžiaugti mano apdovanojimu, o sediškių skautų sveikinimas sujaudino iki ašarų ne tik mane. Be to, visi sveikinimai buvo sakomi iš širdies ir tai aš labai jaučiau.“
Nesijaučia daranti kažką ypatinga
Pasak laureatės, apie tokį įvertinimą ji negalvojusi net slapčiausiose svajonėse. Į skautišką veiklą įsitraukusi ne dėl apdovanojimų ir niekada nesijautė kažką ypatinga nuveikusi, išskyrus tai, kad 18 metų kartu su skautais tarnauja Dievui, Tėvynei ir artimui.
„Žmonės dalyvauja konkursuose ir varžybose, tikėdamiesi būti apdovanoti, o į NVO veiklą įsitraukiama ne dėl apdovanojimų, čia aukojamas savas laikas, todėl šiandieną čia galėjo stovėti bet kuris NVO atstovas. Po šio apdovanojimo dar kartą įsitikinau, kad labai svarbu, kokioje bendruomenėje gyveni, kaip tave palaiko ir vertina šalia esantys žmonės. Besimokydama vidurinėje mokykloje, turėjau nuostabius mokytojus. Viena iš jų – Alma Krapauskienė – pernykštės premijos laimėtoja, o mokytojai Irena ir Zigmas Reivyčiai man buvo kaip antrieji tėvai. Taip pat su skautukais visada jaučiau buvusios Plinkšių pagrindinės mokyklos direktorės Vidos Lukauskienės palaikymą, o Sedoje buvome ir esame mylimi buvusios direktorės Genoveitos Gricienės bei dabartinės direktorės Aušros Kazlauskienės ir jos pavaduotojų“, – kalbėjo šiemetinės premijos laureatė.
Padarykime pasaulį geresnį
V.Katkuvienės teigimu, skautai jai tiko, patiko ir pritiko. Be jų ji nebegalėtų gyventi. Tai viena didelė šeima, kurioje vieni kitus vadina broliais ir sesėmis.
Pasak Sedos skautų vadovės, vidinis, dvasinis jauno žmogaus ugdymasskautams, kaip ir rašytojai Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai labai svarbus. Marija Pečkauskaitė rašė: „Jei tikime, kad yra Dievas, turime tikėti taip pat, jog jis leidžia mus į šį pasaulį kai kuriam laikui, kad liktume amžinai laimingi. Ir tą amžiną laimę turime laimėti. Kaip turtuolis įtempia visas savo jėgas, kad kiekviena valandėlė neštų jam medžiaginį pelną, taip mes turime įtempti visas savo jėgas, kad kiekviena valanda duotų mums tai, ko nei rūdis, nei kandis nesunaikina.“
„Mes, skautai, tikime, kad galima šį pasaulį palikti bent šiek tiek geresnį, nei radome, todėl netingime išsikepę pyragą aplankyti senukus, ligonius. Džiaugiamės, kad galime suteikti bent šiek tiek džiaugsmo globos namų vaikams, išmokydami juos įvairių žaidimų. Skautai randa daugybę būdų, kaip pasitarnauti artimui, ir nuostabiausia šioje tarnystėje tai, kad dauguma iniciatyvų ateina iš pačių paauglių. Jaunesni skautai mokosi iš savo vadovų, o suaugusiųjų misija – padėti, patarti, padrąsinti ar pagirti, – apie skautų gyvenimą pasakojo V. Katkuvienė. – Skautybė šiais metais švenčia 110 metų. Žemaitijos skautai neseniai atšventė 26-ąjį gimtadienį. Vis dėlto kažkas yra šiame judėjime, jei jis gyvuoja jau šimtmetį. Gal ir šiandien čia, salėje, yra žmogus, kurio gyvenimas įsijungs į skautišką šeimą. Kviečiu, jei ne dabar, tai vasarą atvažiuoti į stovyklą Renave ir susipažinti su skautiška veikla.“
Savo kalbą premijos laureatė baigė rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos žodžiais: „Juk kiekvienas žmogus – tiek pagarsėjęs, tiek paprastas – yra sėjėjas. Nuolat, nesiliaudamas sėja jis į savo artimųjų širdis savo žodžių ir darbų grūdus.“
V. Katkuvienė visiems premijos laureatams linkėjo to, ko linkėjo skautybės pradininkas Baden Powelis: „Palikime pasaulį truputį geresnį, negu kad radome. Ir sėkime tik gerus, sveikus grūdus, nesėkime piktžolių, tik gražias gėles. Ir žiūrėkime į šviesiąją dalykų pusę, o ne į tamsiąją.“
Pirmasis festivalis
Po premijos įteikimo salę užliejo muzikos garsai – vyko pirmasis instrumentinės muzikos festivalis, kuriame dalyvavo Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos ir tos pačios mokyklos Židikų skyriaus muzikantai, svečiai iš Skuodo meno mokyklos Ylakių skyriaus, Akmenės muzikos mokyklos moksleiviai.
Valerija KVEDARAITĖ
