Tai ekskursija po tokius Šiaulius, kurių nežino net vietiniai prisiekę grybautojai. Tačiau kelionėje lydi tas, kas žino – seržantas majoras Alvydas Tamošiūnas. Jis parodys tai, kas liko iš anuometinės tarpukario Lietuvos karinių oro pajėgų Šiauliuose.
Šiaulių rajoną ir pačius Šiaulius visi nuo seno sieja su aviacija. Atvirukų kolekcininkas Petras Kaminskas turi nuostabų kadrą su 1917 metais virš Šiaulių cerkvės skrendančiu dirižabliu.
Dar 1912 metais Šiaulių apylinkėse nusileido pirmasis lėktuvas – atviro tipo aeroplanas, kurį pievose su užgesusiu varikliu nutupdė talentingas žydų kilmės inžinierius iš Rusijos Vsevolodas Abramovičius.
Dar anksčiau Šiauliai įkvėpė ir bajorą Aleksandrą Griškevičių, kuris XIX amžiaus viduryje garsėjo kaip aviacijos teoretikas ir „Žemaičių garlėkio“ kūrėjas. Prieš 150 metų jam pavyko neteoriškai atsiplėšti nuo žemės.
„Lituanica II“ – Lietuvos aviacijos simbolis tapo sovietų taikiniu
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vyriausiasis puskarininkis seržantas majoras Alvydas Tamošiūnas yra aistringas istorikas. Jį Lietuvos oro pajėgų istorija domina taip stipriai kaip ir Saulės mūšio vietos paieškos.
A.Tamošiūnas parodė, kas liko iš Lietuvos karinės aviacijos Šiauliuose. Taip pat priminė, kad kažkur Šilėnų miškuose išbarstyti „Lituanica II“ likučiai. Ten ir keliaujame.
„Lituanica II“ – tai lėktuvas, kuriuo lakūnas Feliksas Vaitkus 1935 metais rugsėjo 21-22 dienomis skrido per Atlantą iš Niujorko į Kauną.
F.Vaitkus kartojo istorinį S.Dariaus ir S.Girėno skrydį ir jam tai pavyko.
Bebaimis lakūnas dėl gedimų nukrito ir apsilamdė šonus Airijoje. Netrukus lėktuvas buvo suremontuotas ir perduotas Lietuvos karinėms oro pajėgoms. Jį naudojo kaip mokomąjį lėktuvą.
Lėktuvo gyvenimo pabaiga nebuvo tokia smagi. Kai šalyje įsigalėjo sovietų armija, dalis mūsų lėktuvų buvo sunaikinti kaip taikiniai Šilėnų poligone. Tarp jų ir „Lituanica II“. Ji poligone atsidūrė 1940-ųjų spalio pabaigoje.
A.Tamošiūnas primena šiek tiek šiaulietiškos karinės aviacijos istorijos. Aerodromas čia įkurtas 1931 metais. Šiauliuose buvo dislokuotos 3 ir 4 žvalgybos eskadrilės. Trečiai eskadrilei buvo priskirta ir „Lituanica II“.
Netrukus eskadriles papildė pažangesni lėktuvai „Ansaldo“ ir „ANBO IV“. Iš Kauno taip pat buvo perkelta 5-oji eskadrilė. Ji buvo ginkluota „Šmolik Š20“ ir „Fiat CR20“ lėktuvais. Vėliau gautas ir „ANBO 41“.
Sovietams okupavus Lietuvą, Šiauliuose nusileido jų naikintuvai. Tik devyni „ANBO 41“ buvo nuskraidinti į Ukmergę ir jie tapo Sovietų tautinės eskadrilės dalimi. Kiti Šiauliuose buvę lietuvių lėktuvai sustumti į lėktuvų kapinyną.
A.Tamošiūnas neabejoja, kad „Lituanica II“ taikiniu tapo gana kryptingai – okupantai visada pirmiausia taikosi paniekinti ir sunaikinti tautinius simbolius. Istorijos mėgėjas mano, kad būtų garbinga surengti ekspediciją – gal pavyktų surasti „Lituanica II“ nuolaužų.
Taip beeinant mišku ir bekalbant apie lėktuvus, A.Tamošiūnas atvedė prie keisto gelžbetonio statinio, kuriame galėtų tilpti vos pora žmonių.
Jis turi siaurą įėjimą, mažytį plyšį žiūrėjimui. Ant statinio išlietos raidės KAM – Krašto apsaugos ministerija. Taip pat ir metai – 1935.
Tokių statinių A.Tamošiūnas aptiko tris. Prie šio lengva prieiti. Prie kitų gerokai sunkiau. Iš pradžių manyta, kad jų ir yra trys, tačiau, sudėliojus taškus žemėlapyje, tikėtina, jog yra ir ketvirtas.
Kokia jų paskirtis galima tik spėlioti. Gali būti, jog iš šių bokštelių buvo stebimos lėktuvų treniruotės, tikrinama, ar taikliai numetamos bombos.
Taip pat galimas daiktas, jog iš čia buvo stebima, ar lėktuvui pavyko atsikratyti bombomis prieš tūpimą. Leistis su ginkluote anksčiau būdavo pavojinga.
Angliško plieno įspaudai
Kita stotelė – gelžbetoninis bunkeris. Tiksliau – jo likučiai. Prie pat Laisvosios ekonominės zonos kelio esantis statinys gali pasirodyti kaip sovietmečio reliktas, tačiau taip tikrai nėra.
Bunkerio amžių išduoda ant betono likę metalo konstrukcijų įspaudai. Juose atvirkščiai galima angliškai įskaityti plieno pramonės pavadinimus.
Nesitiki, kad ant tokio plieno konstrukcijų betoną kokybiškai liejo sovietai. Dar mažiau tikėtina, kad tai Antrojo pasaulinio karo metu darė vokiečiai.
Toks bunkeris sukonstruotas iš kokybiško plieno, betono ir apkastas žeme. Jame buvo galima laikyti bet ką, tačiau greičiausiai laikyti sprogmenys. Sienos ir žemė turėjo juos apsaugoti nuo išorės poveikio, vibracijų.
Judame toliau – Lakūnų gatvėje, tiesiog ant pievos, yra likę betoninių pamatų likučiai. A.Tamošiūnas paskaičiavo, kad būtent šioje vietoje pagal žemėlapius ir aprašymus buvo vokiškų angarų pamatai.
Obeliskas miškuose – sunkiai įmenama mįslė
Kitas objektas – mažai kam žinomas, nes čia užsibaigia Piktmiškio gatvė. Toliau vedantis keliukas įveikiamas tik dviratininkams ir bėgikams, tačiau į šoną vargu ar susigundytų žengti net grybautojai.
Už šimto metrų nuo tyruose tūnančios koplyčios pasimato medžiais ir krūmais apaugę du obeliskai.
Jau ne vienas profesionalas sakė – velniškai kokybiškas statinys. Jis tikrai statytas tarpukariu, tačiau laikas nepaveikė.
Jei tai būtų taikinys pratyboms, vargu ar būtų toks kokybiškas. Dar daugiau paslapties įneša aplinkui kelių dešimčių metrų atstumu išdėlioti betoniniai blokai.
Yra spėliojančių, kad čia turėjo būti iškelta galinga antena. Obeliskai, neva, turėjo prilaikyti metalinę konstrukciją, o betono blokai – įtemptus lynus.
Dar viena versija – dirižablių parkavimo vieta. Nusileidžia ir prisitvirtina prie obeliskų, uodega pritvirtinama prie betono blokų į bet kurią pusę.
Amžina atmintis
Dar viena vieta, kur ilsisi Lietuvos karinių oro pajėgų istorija, – senosios Šiaulių kapinės. Čia 1920 metais palaidotas Juozas Kumpis, pirmasis Lietuvos karo lakūnas lietuvis, žuvęs karo mūšyje.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1920 metų spalio 4 dieną šešių lėktuvų būrys privalėjo Varėnos stotyje surasti ir sunaikinti lenkų užgrobtą šarvuotą traukinį „Gediminas“.
J.Kumpio lėktuvas buvo apšaudytas, o lakūnas sužeistas į galvą. Jo lėktuvas nukrito, o sužeistas lakūnas pateko į nelaisvę. Po savaitės mirė Varėnos ligoninėje.
Lakūno kapas papuoštas lėktuvo propeleriu. Reikia pripažinti, kad dabar šis kapas yra gerokai apniokotas, o propeleris – be vienos menties.
Dar viena simbolinė lakūno žūties atminimo vieta yra prie Rėkyvos ežero – Kairaičio akmuo. Jis taip ir vadinasi lakūno Antano Kairaičio garbei. 1930 metais lakūnas su lėktuvu „Šmolik“ skraidė virš ežero, kulkosvaidžiu šaudydamas į savo šešėlį. Lėktuvas siekė vandenį ir sudužo, lakūnas žuvo.
Alvydas Januševičius / 15min.lt
