Praėjusią savaitę Mažeikių muziejuje atidaryta kalvio Virgilijaus Mikuckio ir skulptoriaus Pauliaus Daujoto sakralinio meno paroda, kurioje demonstruojami akmeniniai paminklai, papuošti geležiniais kryžiais, kiti autoriniai darbai.
Tilpo ne visi
Parodai pasirinkta kryžių simbolika. Joje eksponuojama daugybė įvairių nukaltų kryžių ir akmens derinių. Pasak parodos autorių, muziejuje demonstruojama tik maža dalis darbų, nes kiti tokio dydžio, kad į salę netilptų.
Renginio pradžioje muziejaus vyr. muziejininkas Vytautas Ramanauskas papasakojo apie paminklinį akmenį, daugelį metų išgulėjusį mažeikių žemėje, kurį P. Daujotas restauravo, sutvarkė.
Pasak kalvio V. Mikuckio, kryžius lietuvio gyvenime užėmė ir užima itin svarbią vietą. Prie jo melsdavosi ištikus nelaimei, prašydavo Dievo malonės, kartais net meilės, kaip juokavo kalvis. Jo nuomone, akmuo, medis yra paminklo kūnas, o geležinis kryžius – paminklo viršūnė. Pasak autoriaus, tai jau antroji jų bendra paroda, pirmoji organizuota prieš penkerius metus. Jis papasakojo apie savo sukurtus kryžius, parodė keletą įdomesnių.
„Mes su Pauliumi čia rodome meistrystę. Daug kas galvojo, kad tai bus mano jubiliejinė paroda, tačiau meistrui tai netinka. Jis arba turi darbų, arba ne. Jei nieko nesukūrei, tai koks čia jubiliejus. Palyginus su pirmąja paroda, ją organizuodami daugiau laiko leisdavome kartu kurdami, – pasakojo kalvis. – Per metus organizuota 16 parodų, gal per didelis tempas, reikėtų gal šiek tiek nurimti.“
P. Daujoto teigimu, ši paroda labiau naudingesnė jam, taip pat ir muziejui. Pasak jo, paminklų akmeninė dalis dažniausiai išvežama, išmetama, o kryžiai patenka į muziejus, tad jaučiama paveldo stoka.
„Paroda tapo tarsi daugiau technikos, įvairių apdirbimo būdų demonstravimas, – sakė P. Daujotas. – Stengėmės, kad išliktų vertė. Su Virgiu padarome gana daug stiprių darbų, tačiau jie geriau matomi tam tikroje vietoje.“
Džiaugėsi unikaliais darbais
Parodos atidaryme dalyvavusi Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Sigutė Bernotienė džiaugėsi unikaliais darbais ir dėkojo jų autoriams už Mažeikių krašto garsinimą. V. Mikuckį ir P. Daujotą taip pat sveikino kiti Savivaldybės atstovai. Seimo nario Kęstučio Bartkevičiaus sveikinimus perdavė jo padėjėjas Česlovas Čyžas. Iš Klaipėdos atvyko skulptorius Algirdas Bosas, su kuriuo V. Mikuckiui teko padirbėti prie Durbės paminklo Telšiuose, iš Telšių – profesorius Osvaldas Neniškis, abiejų parodos „kaltininkų“ mokytojas. Gražių sveikinimo žodžių negailėjo Mažeikių tautodailininkai, kūrėjai, meno gerbėjai, artimieji.
Įspūdžiai iš parodos
Po parodos išsakyti savo įspūdžius panoro kalvis Algirdas Stankus, kurio kalvėje ne vienus metus kalvystės meno mokėsi V. Mikuckis: „Kryždirbystė – sakralinio meno dalis. Antkapiniai paminklai – lietuviškam mentalitetui svarbus dalykas. Mažoji architektūra ir kapinės. Kai netenki artimo – sielvartas ir neviltis. Liuteronai netektį supranta kaip realų, protu suvokiamą dalyką, lietuviai tai sureikšmina labiau. M. K. Čiurlionio paveiksle „Žemaičių kapinės“ labiau įprasminama būtis: stato kryžius, tvarko aplinką – stato mažąją architektūrą. Sakralinis menas – ryškiai platesnė sąvoka – saviti stiliai ir epochos. Kalvystės menas ta prasme turi sąsajų. Profesionaliu požiūriu kalvio darbai – tai grafikos ir skulptūros vienybė geležyje. Kažkas iš istorikų yra pasakęs: „Mažai tikėtina, ar baltų gentys mokėjo kokybiškai geležį apdirbti.“ Alternatyvos nebuvo! Jei mūsų proseneliai nebūtų įvaldę ginklakalystės amato ir meno, apie kryždirbystę šnekėtume tik sapne. Meninė kalvystė – formos ir linijų žaismas metale, o kur dar laikas ir gamta.
Pasak A. Stankaus, V. Mikuckio ir P. Daujoto paroda Mažeikių muziejuje – didelis sujudimas ir pačiu laiku, ir savo vietoje: „Metalo ir akmens santykis daro įspūdį, jei tai turi sąsajų su tradicijomis. Metalo plastika išlipo iš primityvizmo rėmų. Etninė kultūra ir Lietuvos kryždirbystė – neatsiejami dalykai. Jei dar į tradicijų tęstinumą įpiname drąsos ir plastinės išraiškos, neblogai. Gali pasigirti ne tik žemaičiai. Parodoje pasigedau bažnyčios atstovų – gal nekvietė? O kaip su Dailės mokykla? Norėjosi nuoširdesnio apibendrinimo. Su tradicijų teęstinumu viskas gerai, dėl plastinės išraiškos – daugiau drąsos. Drąsa – jūsų sąjungininkas! Visiems neįtiksi, o jūs, parodos organizatoriai ir anų išdirbiniai, esate mano minčių partneriai! Kaip kai kas sako: „Baisiai gražu.“ Kažkur girdėjau: „Kūryba yra amžinybės geismas, o, Visagali, nebausk už šią nuodėmę!“
