Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Užvakar LR Seime vykusiame Gedulo ir vilties dienos iškilmingame minėjime pranešimą skaitė ir Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės moksleivė, pernai dalyvavusi ekspedicijoje į Sibirą, Samanta Uikytė.
Tolima istorija
„Man, Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos abiturientei, šiandien tenka ypatinga garbė kalbėti šioje tribūnoje bei atstovauti savo mokyklai, rajonui, netgi daliai jaunimo, – sakė S. Uikytė. Pasak jos, kurdami savo šalies ateitį, turime žinoti jos kultūrą ir jos istoriją: „Bet mums tai tolima istorija, pateikiama filmuose ir atsiminimuose, o senesnių žmonių visa tai patirta. Ypatingas jausmas apima, kai turi galimybę apsilankyti ten, kur liko lietuvių kapai, kur įspausti atminties ženklai: jų statyti namai, mokyklos, gamyklos ir fabrikai.“
Realybė kitokia
Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos mokiniai su bendrijos „Lemtis“ nariais jau trejus metus per vasaros atostogas vyko į tremtinių gyventas vietas. Pernai keliavo į Krasnojarsko krašte esančius kaimelius.
„Vykau ten kupina entuziazmo, kaip ir visa grupė. Tada ir teko įsitikinti, kad girdėti – viena, o pamatyti ir pajausti – visai kas kita. Nueita daugybė kilometrų, klampota pažliugusiais keliais, brautasi pro brūzgynus, kur kažin kada ar žengė žmogaus koja. Suprantama, mes žinojome, kur ir kokiu tikslu vykstame, nes kelionės vadovas Gintautas Alekna dar prieš ekspediciją skaitė keletą paskaitų, rodė filmuotą medžiagą. Vis dėlto realybė buvo kitokia, nei matyta ekrane, – įspūdžiais dalijosi židikiškė. – Aš ir kiti grupės dalyviai jautėme žygio prasmę, darbo reikalingumą. Per 14 dienų aplankėme 21 tremtinių kapines, trejas aptvėrėme nauja tvora, pastatėme penkis maumedžio kryžius – tegul jie liudija, kad mes nepamiršome tų, kuriems taip ir nebuvo lemta grįžti į savo tėviškę. Mūsų tyliai sukalbėta malda ne vienai sielai gal bus palengvinimas, kad juos atsimena ir jaunoji karta. “
Jausmai gyvi
„Praėjus beveik metams, mintyse vartau ekspedicijos dienoraščio puslapius ir išgyventus vaizdinius – ir šiandien jausmai nuolat gyvi. Niekada nepamiršiu matytų vaizdų, kaip antai, Orešnojės kaime ant kalno boluojantis baltas kryžius su mano paliktu tautiniu simboliu, tai yra juostele, arba sunykusiame Priiskovaja kaime likusios nedidelės kapinaitės su 30 čia lietuviškų kapų ir mūsų pastatytu mediniu kryžiumi, saugančiu čia palaidotų ramybę... Ir dar daug kitų matytų vaizdų, – pasakojo gimnazistė. – Kapinių vaizdus keičia sutiktų žmonių veidai, jų istorijos, likimai. Ne vienas sutiktas lietuvis mus pavežė sunkiai pravažiuojamais taigos keliais, taip suteikdamas stiprybės keliaujant Sibiro platybėse.“
Jaunoji ekspeditorė tikina, ką patyrusi ir išgyvenusi, yra gyvoji istorija, turinti didžiulę prasmę: „Didžiausius dėkingumo žodžius ir pagarbą šiandien tariu jums, tremtiniai, esantys ir jau išėję anapilin, grįžę iš tolimos tremties ar gūdžioje taigoje atgulę amžino poilsio už Laimę, dovanotą šiandienos kartoms. Lietuvos jaunime, nepraraskite tikėjimo ir nuolat perkainuokite savo vertybes, kad kiekviena diena mums yra kaip dovana gėrio, taikos ir ramybės, gauta mainais už tūkstančių žmonių neišsipildžiusią svajonę.“
Aleksandro Rubinovo nuotrauka
