Vaizdingoje Virvytės upės pakrantėje įsikūrusiame mediniame Pavirvytės dvare, tiksliau – jo griuvėsiuose, yra tekę lankytis anksčiau, mat šalia dvaro stovyklaudavo Mažeikių šauliai. Tuomet dvaro sodyba atrodė apgailėtinai.
Energingo naujojo sodybos šeimininko pastangų dėka, Pavirvytės dvaras prikeltas naujam gyvenimui. Jame vyksta įvairūs visuomeniniai renginiai.
Po karo šiame dvare gyveno kelios šeimos. Dvaro rūsiuose ar palėpėse 1947–1948 metų žiemą rado sau prieglobstį ir partizanas Adomas Žukauskas.
Adomas Žukauskas buvo įsidarbinęs Mažeikių banke. 1947 m. pavasarį, kartą atėjęs į darbą, sužinojo, jog ką tik čia buvo apsilankę saugumiečiai, o jo neradę, nuėjo į nuomojamą butą buvusioje Bažnyčios (tuo laiku pervadintoje į Marytės Melninkaitės) gatvėje, šalia mūsų namo (turima omenyje straipsnio autoriaus tėvų namus).
Adomas, žaibiškai įvertinęs situaciją, pajutęs Sibiro grėsmę, susikrovė portfelin kasos pinigus ir dingo nežinoma kryptimi. Veltui jo namuose pasalas rengė enkavedistai. Adomo jie nebesulaukė.
Dabar toks poelgis atrodo nepateisinamas. Rūsčiais pokario metais tokia situacija turbūt suprantama.
Prasidėjo dienos ir naktys, kupinos nerimo ir pavojų. Pas gimines pasirodyti Adomas negalėjo, nes ir jie, manoma, buvo sekami saugumo. Pradžioje pavyko prisiglausti Viekšnių miestelio gyventojos Juškienės tvartelio pastogėje. Kai ten tapo nesaugu, prieglobstį susirado Pavirvytės medinio dvaro viename iš rūsių ar pastogių.
Slapčia Adomą lankydavo jo motina Eufemija Žukauskienė, gyvenusi Gudų kaime. Matė sūnų suvargusį, utėlėmis aptekusį. Kartą atsivedė siuvėją, ,,Vyčio“ būrio partizanų ryšininkę Oną Šimkienę iš Ramoniškių kaimo. Ji nuvedė Adomą pas partizanus į Purvinės mišką. Taip jis pateko į ,,Vyčio“ būrį . Gavo Tauro slapyvardį.
Ona Šimkienė vėliau buvo nuteista 10 metų lagerio.
Su Adomu Žukausku susipažinau 1947 metų vasarą, kai patekau į Mažeikių saugumo vidaus kalėjimą. Kalėjimas buvo rūsyje, po dabartiniu savivaldybės pastatu.
Kameroje pamačiau keletą pažįstamų mažeikiškių veidų. Iš nepažįstamųjų išsiskyrė vienas vyresnio amžiaus vyras, kresnas, erelio nosimi. Tai ir buvo partizanas Adomas Žukauskas.
Nors daug kas išbluko iš atminties, prisimenu jo pasakojimus apie gyvenimą partizanų stovykloje Purvinės miške. Apie organizuotą susitikimą su ,,Desanto“ partizanu būriu. Apie 1949 metų birželio šeštąją vykusias kautynes su labai gausiomis kariuomenės ir stribų pajėgomis. Apie kritusius partizanus. Ir kaip jam pavyko kartu su partizanu Zenonu Kuodžiu–Voru, kuriam buvo peršautos kojos, prasiveržti iš apsupto Purvinės miško. Tačiau miško palaukėje, javuose, juos paėmė nelaisvėn.
Atkentėjęs lagerius, A. Žukauskas grįžo į Viekšnius, sukūrė šeimą, užaugino vaikus.
Prabėgo dešimtmečiai. Adomo palaikus priglaudė Viekšnių kapinės. Mažai kas beprisimena rūsčius pokario metus. Pavirvytės dvaras gražiai šiandien atgimė naujam gyvenimui, taip ir neišdavęs paslapties, kuriame dvaro rūsyje ar palėpėje kitados slėpė rezistentą Adomą Žukauską–Taurą.
Ir rastas dvare šautuvas, ko gero, bus priklausęs Adomui...
Albertas RUGINIS
