M. Gelicori ir A. Zanotti knygoje „Europos kapinės“ rašoma, kad „kapinės – ypatinga Europos paveldo dalis. Tai reikšmingi ir saviti architektūros ansambliai“; „nepakartojami skulptūros meno krypčių „katalogai“; „įspūdinga miestų ir tautų istorijos santrauka“; „tarsi veidrodis, kuriame atsispindi skirtingų visuomenės sluoksnių skoniai ir papročiai“. Štai kas yra kapinės!
Apie senųjų kapinių priežiūrą, pastangas atgaivinti jų gyvybę ir sudominti mūsų rajono žmones bei turistus, besidominčius paveldu, kalbamės su Klaipėdos rajono mero pavaduotoja Rūta Cirtautaite.
Pastaraisiais metais ne kartą atkreiptas dėmesys į senųjų kapinių priežiūrą. Kokių iniciatyvų sulaukiama iš bendruomenių, organizacijų, pavienių asmenų?
Neseniai iš Michailo Denisenkos, ekologų klubo „Žalioji žemė“ vadovo, gavome informaciją apie sutvarkytas Stariškės senąsias kapinaites prie Kairių poligono. Nupjauta ir sugrėbta žolė, surinktos šiukšlės, šakos. „Šiemet prie kapų radome ir šernų „darbo“ pėdsakų, todėl siūlytume pagalvoti bent apie minimalų kapinių aptvėrimą jei yra galimybių“, − rašoma žinutėje. Kapinėse suskaičiuoti 35 kapai, iš jų 3 – su metalinius kryžiais ir 2 antkapiai su užrašais.
Džiaugiamės „Žaliosios žemės“ iniciatyva, dėkojame ne tik už kapinių sutvarkymą, bet ir už priminimą, kad kapinėms reikia nuolatinės priežiūros, kuri reiškia ne ką kita, kaip pagarbą mūsų protėviams, visai daugiakultūrei mūsų krašto praeičiai. Senosios kapinės – vienas iš būdų pažinti krašto istoriją. Yra nemažai žmonių, taip pat ir atvykstančių iš svetur, ypač Vokietijos, kurie labai domisi, kur palaidoti jų giminės atstovai. Beje, dažniausiai jie kreipiasi į Dovilų etninės kultūros centro darbuotoją Helmutą Lotužį – jis yra tikrasis mūsų rajono Mažosios Lietuvos dalies kapinių gidas.
Bendruomenės tvarko daugiausia kapinių želdinius, − genėja, šalina menkaverčius krūmus, surenka prikritusius sausuolius, grėbia lapus, atlieka kitus aplinkos tvarkymo darbus, turi teisę ir ištaisyti nedidelius reljefo defektus nepažeidžiant kapų bei išslinkusius ar iškritusius dangos ir reljefo tvirtinimo elementus pakeisti naujais, jeigu jie nėra vertingos dalys bei elementai.
Yra ir kitų iniciatyvų seniūnijose – Dovilų seniūnijoje gyventojai tvarko Dovilų giminės kapus Grikšų kapinėse, Šernų girininkija rūpinasi Klaipėdos krašto medžiotojų draugijos pirmininko Kurto Baltzerio kapaviete. Helmutas Lotužis su šeima nuolat rūpinasi ne tik Kisinių, bet ir keliomis kitomis kapinaitėmis .
Neseniai žiniasklaidoje rašyta apie Klaipėdos skulptūrų parko, įrengto prieš 40 metų vietoj buvusių puikių kapinių, kuriose palaidota iš tiesų daug žymių žmonių, priešistorę, apie tai, kaip brutaliai buvo naikinamos kapinės. Muziejininkas Dionyzas Varkalis tuo metu fotografijose užfiksavo, kaip žiauriai buvo naikinamos kapinės. Tačiau tai, kas vertinga, nemiršta – netgi kapinės! Daug klaipėdiškių jas atsimena su liūdesiu ir pagarba. Nors sunaikintų kapų nebeatkursi, tačiau atnaujinant skulptūrų parką planuojamas jame ne vienas kapinių atminimo ženklas. Taigi vienareikšmiškai – kapinės yra svarbios, − tai mūsų kultūros ir istorijos dalis. Kaip jas prižiūrime ir ką iš jų sužinome – kiekvieno iš mūsų vidinės kultūros dalis.
Ar pakankamai gauna informacijos atvykę į mūsų rajoną turistai, ieškantys įdomių šio krašto kapinių ir jose palaiduotų žinomų žmonių?
Rajono turizmo informacijos centras į turistinį Mažosios Lietuvos kultūros paveldo maršrutą yra įtraukęs Kisinių etnografines kapines, į maršrutą „Lietuvininkų gyvenimas“ – Vanagų kapines, J. Gižo kapavietę Drevernoje. Taip pat yra išleistas žydų kapinių ir kapaviečių lankstinukas.
J. Gižo kapavietė iš naujo „atrasta“ jau praėjus keletui matų po J. Gižo etnografinės sodybos sutvarkymo. Taigi, tai turėtų būti priminimas visiems, įgyvendinantiems panašius projektus, kad jei norime atgaivinti paveldo objektą, turime įvertinti ir tai, kas su juo susiję ir taip pat skirti lėšų. Pavyzdžiui, Agluonėnuose rengiamas H. Genio malūno ekspozicijos atnaujinimo projektas – tikimės ir didesnio dėmesio žymiojo malūnininko artimųjų kapams Kantvainų kapinaitėse. Čia palaidoti keturi Genio gentainiai, kurių kapai su paminklinėmis lentomis išlikę, tačiau Genio žmonos Marijos, mirusios 1967 m., kapo jau nebėra matyti nei pėdsakų, nors ji tikrai čia palaidota.
Dituvos kapinėse taip pat nei ženklo nelikę, kur palaidotas mokytojas Liudvikas Kuršaitis – žymiojo kalbininko ir spaudos darbuotojo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio brolis, beje, daug padėdavęs jo darbuose.
Gelžinių kapinėse palaidotas Jurgis Skvirblys ir visa jo šeima – šviesuoliai, trijų kartų kaimo seniūnai Prūsijos, prancūzmečio, pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu.
Kartais kuriose nors kapinėse labai akcentuojamas vieno žymaus žmogaus kapas, − kaip poeto Salio Šemerio Karklėje, − betgi tose pačiose kapinaitėse ilsisi žinomo sakytojas, vėliau Klaipėdos parapijos tarybos pirmininkas Jonas Liepis. Regis, jis kiek primirštas, jo asmenybės ir veiklos neakcentuojame. Kodėl?
Ir šiais laikais mūsų kapinėse palaidojama žymių žmonių, kuriuos vertėtų paminėti informaciniuose leidiniuose. Pavyzdžiui, 2013 m. miręs žinomas Lietuvoje poetas, teatro kritikas Valdas Gedgaudas palaidotas Gargždų kapinėse, − bet kur konkrečiai?
Manau, jei žinomos bent kapinės, kur palaidotas žinomesnis žmogus, tai reiktų pažymėti bent informacinėse lentose. Iš tiesų turime dar kur pasitempti.
Bet yra ir gerų pavyzdžių?
Per pastaruosius keletą metų rajone be sutvarkytos laivadirbio Jono Gižo kapavietės Drevernoje, atnaujinta žymaus kultūrininko ir švietėjo Jono Birškaus ir jo žmonos kapavietė Lūžuose (Sendvario sen.). Politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva prieš keletą metų atnaujinti partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto tėvų kapai.
Ar būtų kokių nors konkrečių idėjų?
Gal vertėtų sudaryti žymių žmonių, palaidotų mūsų rajone, kapaviečių žemėlapį? Manyčiau, tai papildomai paskatintų susidomėjimą mūsų krašto turtinga praeitimi, skatintų pasididžiavimą savo kraštu ir galbūt norą prisidėti jį tvarkant ir puoselėjant.
Artėja rugsėjo pirmoji – manyčiau, kiekvienos mokyklos garbės reikalas aptvarkyti mokytojų kapus, − juolab kad mokytojas, ypač Klaipėdos krašte, neretai dar buvo ir kunigas, ir lietuvybės puoselėtojas. Pavyzdžiui, Agluonėnų kapinėse palaidoti vienas šalia kito keletas skirtingų kartų šios mokyklos mokytojų nuo pat XIX a. pradžios.
Pažvelkime į „Misijos Sibiras“ jaunuolius – kiek daug jų dalyvauja atrankoje, su kokiu entuziazmu jie vyksta ne į egzotinius kraštus, o niūrų ir net pavojingą Sibirą ieškoti ir tvarkyti Lietuvos tremtinių kapų − ir susimąstykime, ar negalėtume tokio entuziazmo parodyti ir mes? Gal pradėkime ir nuo savo krašto istorijos saugojimo ir tuo pačiu gilesnio žymių žmonių veiklos pažinimo? Jų kapų sutvarkymas – tai svarbus žingsnis, kad jie mums rūpi. Manyčiau, tai svarbi užduotis Gargždų krašto muziejui ir Klaipėdos rajono turizmo informacijos centrui.
Pastabas ir pasiūlymus galite teikti savo gyvenamosios vietos seniūnijai arba Kultūros skyriaus vyriausiajai specialistei Sonatai Šmatauskienei, el. p. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., tel. (8 46) 47 15 66.
Daiva Beliokaitė, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja
