Penktadienio popietę Viekšnių vaistinės muziejuje susirinkę viekšniškiai ir svečiai prisiminė iš Viekšnių kilusio Vasario 16-osios akto signataro profesoriaus Mykolo Biržiškos, gimusio prieš 135 metus, gyvenimą ir jo veiklą. Biržiškų vardo viekšniškių draugija pristatė ta proga išleistą pirmąjį laikraščio numerį.
Priminė biografijos faktus
Renginio pradžioje, nuskambėjus pianino, kuriuo skambino Viekšnių Vinco Deniušio meno mokyklos mokytoja Rasa Lizdenienė, garsams, viekšniškė tautodailininkė Sniegina Chriščinavičienė susirinkusiesiems priminė pagrindinius M. Biržiškos, literatūros istoriko, tautosakos tyrinėtojo, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesoriaus ir rektoriaus, Vasario 16-osios akto signataro, daugelio monografijų ir vadovėlių autoriaus, biografijos faktus.
Pasak jos, būsimasis profesorius gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose, gydytojo Antano Biržiškos ir muzikos mokytojos Elžbietos Biržiškienės šeimoje, buvo vyriausias iš trijų brolių. Nuo 1895 m. mokėsi Šiaulių vyrų gimnazijoje. Baigęs ją 1901 m. įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Kartu klausė istorijos, literatūros ir kalbotyros paskaitų. Buvo labai aktyvus ir dalyvavo Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje. 1902 m. dalyvavo politiniame studentų judėjime, buvo suimtas. 1907 m. baigęs Maskvos universitetą M. Biržiška atvyko į Vilnių. Vertėsi advokato praktika, žurnalistika. Nuo 1908 m. Lietuvių mokslo draugijos narys.
1915–1922 m. vadovavo lietuvių gimnazijai Vilniuje ir dėstė lietuvių literatūrą, Lietuvos istoriją ir geografiją. Tuo pat metu skaitė paskaitas Adomo Mickevičiaus liaudies universitete. Taip pat nuo 1915 m. ėmė rašyti vadovėlius „Lietuvių dainos“ (1916), „Lietuvos geografija“ (1917) ir kt.
1917 m. išrinktas į Lietuvos tarybą. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.
1919–1920 m. dirbo švietimo ministru. 1919 m. lenkams okupavus Vilnių liko jame ir vadovavo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto veiklai. Redagavo komiteto leidžiamus laikraščius „Vilniaus aidas“, „Vilnius“, „Vilnietis“.
1922 m. lenkų okupacinės valdžios suimtas ir kalinamas Lukiškėse už krašto išdavimą. Tik įsikišus Tautų Sąjungai, M. Biržiška išvengė mirties bausmės ir Lietuvai bei Lenkijai apsikeitus kaliniais apsigyveno Kaune.
1922–1930 m. „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius. Nuo 1927 m. profesorius. 1922 m. jis – Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto ordinarinis profesorius, dekanas, 1925–1926 m. – universiteto prorektorius, 1926–1927 m. – rektorius. 1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas, o 1934 m. Rygos – jam suteikė garbės daktaro vardą. Apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1935) ir Gedimino 1-ojo laipsnio (1938) ordinais.
1924 m. pirmininkavo sudarytam komitetui rūpintis paminklo Simonui Daukantui statyba. 1930 m. šis paminklas buvo atidengtas. Nuo 1932 m. „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius.
M. Biržiškos rūpesčiu ir lėšomis 1939 m. Viekšniuose pastatyti A. Biržiškos sveikatos namai.
1939 m. Vilnių sugrąžinus Lietuvai M. Biržiška persikėlė gyventi į savo miestą ir dirbo Vilniaus universitete.
1944 m. liepą pasiėmę tik keletą rankraščių ir knygų iš asmeninių bibliotekų broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras buvo priversti pasitraukti į vakarus. 1946–1949 m. profesoriavo Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija). Iš ten vienas po kito emigravo į JAV.
1962 m. rugpjūčio 24 dienos vakarą M. Biržiška sukniubo skaitydamas savo brolio Vaclovo iškiliausio lituanistikos veikalo „Aleksandrynas“ antrojo tomo korektūrą. Tą dieną jam sukako 80 metų.
Apie gimtosios kalbos svarbą
Kalbėdama apie M. Biržišką ir lietuvių kalbą Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytoja Literatūros katedros vedėja docentė dr. Roma Bončkutė atkreipė dėmesį, jog dabar lietuvių kalbos padėtis sudėtinga, daugelis vaikų mano, kad ji nebereikalinga, nes sieja savo ateitį su užsieniu ir mano, jog reikalingesnė užsienio kalba.
Pasak jos, yra vilties, kad gimtoji kalba neišnyks, nes niekas nestovi vietoje. Dar XVIII a. buvo stengiamasi mokytis gimtosios kalbos, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur aukštuomenės sluoksniai daugiausia bendravo prancūziškai. Taip pat vidutinio sluoksnio gyventojų nenoras mokytis nereikalingos užsienio kalbos vedė į tai, kad gimtoji kalba neišnyks. Lektorės nuomone, žmogus mąsto kalba, todėl ji negali būti išstumta iš sistemos.
R. Bončkutės teigimu, motinos kalba, su motinos pienu įgyta, tik gali būti gimtoji, o M. Biržiškos motina buvo ne lietuvė: „Jeigu jūs atidžiai skaitėte M. Biržiškos kūrinius, turėjote pastebėti, jog jis nemoka laisvai išsireikšti lietuviškai. Jam trūko gimtosios kalbos jausmo. Visas M. Biržiškos gyvenimo kelias, pradedant pirmaisiais jo kūriniais iki pat laiškų, rodo jo augimą. Galime atsiremti į jo pirmuosius prisiminimus, kurie parodo, kad vis dėlto namuose augintas taip, jog, kai numirs, niekas neužmirštų, kad toks žmogus buvo. Norėčiau, kad ir jūs pasėtumėt šitą sėklą savo vaikams, anūkams.“
Pasak lektorės, peržvelgiant visą M. Biržiškos gyvenimą, matomas augimo procesas nuo to momento, kai užsirašęs lenku jis sielojasi ir nežino, ar tai teisinga, paskui jis nori būti lietuvis, bet mama neleidžia, tada supykęs padaro priešingai. Be to, M. Biržiška norėjo gyventi Lietuvoje, todėl studijavo teisę, bet domėjosi literatūra, kultūra, sužinojo apie Donelaitį ir juo susidomėjo. Pyko, kodėl aukštinama Mažosios Lietuvos lietuvių kalba, o Didžiosios Lietuvos – ne, tačiau jis nejautė skirtumo, nes nemokėjo taip gerai lietuvių kalbos.
„Kai M. Biržiška susidomėjo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, savo protėvių kultūra, pradeda suprasti, kad lietuvių kalba verta kažko, bet labiausiai jos grožį parodo lietuvių liaudies dainos, – pasakojo R. Bončkutė. – Arčiau susipažinęs su lietuvių kalba, perskaitęs, kas jau buvo išleista, suprato, štai kokia ta lietuvių kalba. Tada, kai rašo apie jėzuitų teatrą, pradeda skirti makaroninės kalbos atvejus.“
Pasak lektorės, dar būtų galima atskirai kalbėti apie M. Biržiškos požiūrį į kalbą, kuris išryškėja jo laiškuose. Visą gyvenimą jis siekė, kad viskas būtų tobula, taip pat ir kalba.
Pristatė naują leidinį
Po Viekšnių kultūros centro vokalinio trio padainuotų tarpukario dainų Biržiškų vardo viekšniškių draugijos pirmininkė, gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė, dėkodama kalbėjusiems, prisiminė M. Biržiškos svajones, kad Viekšniuose būtų muziejai, teatras, leidykla, laikraščiai, nebūtų užmiršta žemaičių kalba. „Kai pagalvoji, daug kas jau padaryta: yra Sniegenos galerija, trys muziejai, Kultūros centras, kur kolektyvai ir dainuoja, ir vaidina. Akademijos dar neturime, bet liaudies universitetas jau kaip ir yra, – vardino A. J. Gurauskaitė. – Pagalvojome, kad galime įgyvendinti dar vieną jo svajonę – išleisti laikraštį. Koks pirmas numeris išėjo, Dievas žino, bet ateity galime tobulėti. Siūlykite, rašykite patys. Po trijų mėnesių planuojame išleisti antrąjį numerį.“
Draugijos pirmininkė apžvelgė laikraštį, pavadintą „Viekšnių žinios“, ir padovanojo visiems susirinkusiems.
Gajutė ABELKIENĖ
Autorės nuotrauka
