Brolių pranciškonų suburta dvylikos žmonių ekspedicija rugpjūčio 13–25 dienomis vyko į sniego ir bekraštės tundros žemę, kurioje XX amžiaus penktą ir šeštą dešimtmečiais iškilo daugybė kauburėlių ir sudygo lietuvių, latvių, ukrainiečių, vengrų ir kitų tautybių žmonių kapus žymintys kryželiai. Kryžiai – tai jie geriausiai augo atšiaurioje Komijos Respublikos šiaurėje (Rusijos Federacija), kurią didžiąją metų dalį kausto šaltis ir sniegas.
Jungtinė mažesniųjų brolių, Kretingos pranciškonų gimnazijos, Nepaliaujamos pagalbos seserų ir pasauliečių grupė, vadovaujama ilgamečio ekspedicijų į Sibirą vadovo Gintauto Aleknos, keliavome įamžinti tarpukario visuomenės veikėjo, kunigo pranciškono Augustino Dirvelės OFM atminimą. Jis, kaip ir daugelis to meto inteligentų, mokslininkų ir kunigų, geriausių Lietuvos vyrų, buvo išvežtas kalėti į šį lagerių kraštą, kur neaiškiomis aplinkybėmis ir žuvo.
Tėvas Augustinas (g. 1901 m.) buvo pirmasis po carinės priespaudos atsikūrusios pranciškonų provincijos išaugintas brolis ir kunigas, viena iškiliausių tarpukario asmenybių Kretingoje, 1936–1939 m. buvęs Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministru. 1932 m. Kretingoje jis įsteigė Šv. Antano kolegiją – misijų seminariją (dabartinę Pranciškonų gimnaziją), 1933 m. pastatė Lurdą Dievo Motinos garbei, 1935 m. Šv. Antano rūmų patalpose įrengė pranciškonų spaustuvę, o 1936 m. įsteigė Šv. Pranciškaus visuomenės seserų kongregaciją (dabartinės Švč. M. Marijos Nepaliaujamos pagalbos šv. Pranciškaus seserys). Jis buvo žymus pamokslininkas ir rekolekcijų vedėjas, daug pastangų įdėjo reformuodamas Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną, redaguodamas ir rašydamas straipsnius į mėnesinį pranciškonų leidinį „Šv. Pranciškaus varpelis“, vėliau pervadintą „Pranciškonų pasauliu“. Nujausdamas artėjančią komunizmo grėsmę, t. Augustinas daug jaunų brolių siuntė studijuoti į Italiją bei Vokietiją. 1937 m. dvidešimčiai studentų, kuriuos siuntė mokytis į užsienį, jis pasakė pranašiškus žodžius: „Vis tiek ateina komunizmo debesys, turės ištuštėti vienuolyno celės, visi turėsime daug kentėti. Jūs jauni, todėl užsienyje mokysitės ir išliksite, jūs vėl atkursite pranciškonus, o mums, vyresniesiems, rėš diržus nugarose.“ Labai greitai šie žodžiai skausmingai išsipildė. Suprasdamas, kad, užėjus sovietų okupacijai, jis neabejotinai taps saugumo tarnybų taikiniu, A. Dirvelė kitų brolių pavyzdžiu mėgino pasitraukti į užsienį, tačiau įvykiai susiklostė kitaip ir t. A. Dirvelės jau laukė tikėjimo kankinio vainikas.
Jis buvo sulaikytas 1940 m. liepos 12 dieną, mėgindamas kirsti tuometinę SSRS–Vokietijos sieną. Jį nuteisė kalėti aštuonerius metus pagal žymųjį 58 straipsnį, valstybės išdavimą, ir 1941 metų ankstyvą pavasarį išvežė į Pečiorlagą Komijoje. Paskutinė žinoma jo kalinimo vieta buvo lageris prie Kosju upės, į šiaurę nuo Pečioros, todėl ir išvykstame jo link, turėdami tikslą pastatyti kryžių šio iškilaus pranciškono atminimui.
Ekspedicijos nariai – Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras br. Algirdas Malakauskis OFM, Kretingos pranciškonų gimnazijos direktorius br. Alvydas Virbalis OFM, provincijos vikaras br. Andrius Nenėnas OFM, Nepaliaujamos pagalbos kongregacijos sesuo Gražina Dapšauskytė, Pranciškonų gimnazijos geografijos mokytojas Vilius Adomaitis, mokiniai Simonas Baltūsis ir Linas Ragainis, žurnalistė Monika Midverytė, geradariai Edvinas Malevskis, Justas Motužis, Mindaugas Jonikas ir grupės vadovas Gintautas Alekna.
Skrendame į Maskvą, o iš ten sėdame į traukinį Maskva–Vorkuta ir pajudame į šiaurę. Važiuojame tuo pačiu geležinkeliu, kuriuo į perskirstymo stotis bei lagerius gyvuliniuose vagonuose buvo vežami tremtiniai ir politiniai kaliniai. Pastarieji ir tiesė trūkstamą geležinkelio liniją iki pat Vorkutos. Šimtai kilometrų per pelkes, miškatundrę ir tundrą nusėti politinių kalinių kaulais. Kas kilometrą, kaip kelio gairelės, čia turėtų stovėti atminimo kryžiai. Tiesa, ir dabar pakelės tundroje tai vienur, tai kitur matyti pavieniai kapeliai, kryžiai.
A. Dirvelė buvo išvežtas sunkiausiu tremtiniams ir politiniams kaliniams laikotarpiu, pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje. Tuo metu maisto produktų trūko visiems, o ką jau kalbėti apie politinius kalinius. Negana to, lageriuose juos pasitiko sekinančios fizinio darbo sąlygos, šaltis, o vasarą – ištisi debesys kraujasiurbių mašalų. Su vadinamąja „maškara“ teko susidurti ir mums, laimė, skirtingai nuo tuometinių kalinių, buvome apsirūpinę apsisaugojimo priemonėmis.
Pirmoji stotelė – Pečiora. Čia, prieš patekdamas į lagerį, buvo atvežtas ir A. Dirvelė. Mūsų tikslas – padaryti atminimo kryžių bei aplankyti apylinkėse esančius lietuvių kapus. Abu tikslus įgyvendinti padėjo vietos lietuvis, politinių kalinių vaikas Viktoras Verdickas, po tėvų mirties likęs gyventi Pečioroje. Šiuo metu jis yra stambus verslininkas, visame mieste ir rajone žinomas žmogus, puikiai tebekalbantis lietuviškai. Kadangi minime Žolinę, kapinėse prie V. Verdicko tėvų kapo švenčiame šv. Mišias.
Šių pirmųjų aplankytų kapinių vaizdas vėliau lydėjo ir visos kelionės metu. Kapai (net ir vietinių žmonių) čia menkai prižiūrimi, priaugę piktžolių, o mediniai kryžiai tręšta ir virsta. Vietos gamta taip pat sparčiai atsikovoja savo teritoriją ir naikina skaudžius istorijos pėdsakus. Žmonių neprižiūrimi jie pasmerkti greitai nugrimzti į užmarštį.
Metalinis trijų metrų aukščio kryžius pagamintas, skiedinys ir dažai nupirkti, Kožvos gyvenvietės kapinės aplankytos, tad kita stotelė – Kosju. Geradaris Viktoras sutaria, kad kryžių galėsime įkelti į priemiestinio traukinio lokomotyvą, o patys važiuoti darbininkų vagone. Po poros valandų šiaurės kryptimi pasiekiame Kosju gyvenvietę. Penktajame dešimtmetyje čia būta net kelių lagerių, virė darbas, o dabar telikęs vienas apgyvendintas daugiabutis ir šalimais – dujininkų statybvietė. Iškeliame brangų krovinį ir išeiname žvalgyti teritorijos – ieškoti lagerio liekanų ir kapinaičių. Tris valandas naršome pelkėtą Kosju upės pakrantę, braunamės pro kaklą siekiančias žoles, o vadovas G. Alekna šūkauja, kad atbaidytų meškas. Kad jų čia gausu, liudija ne tik pakeliui rastas išgulėtas meškos guolis ir ekskrementai, bet ir vietinės moters pasakojimas, jog mūsų apsilankymo metu trys šiose apylinkėse meškų sužaloti žmonės gulėjo Pečioros reanimacijoje.
Galiausiai prieiname geležinkelio tiltą per Kosju upę. Viena iš A. Dirvelės žūties versijų byloja, jog bėgdamas iš lagerio jis įšoko į pavasarinę patvinusią upę, tačiau, net jeigu sėkmingai įveikė šį gamtos barjerą, A. Dirvelę turėjo palaužti šaltis bekraščiame miške arba užpulti meškos. Aišku viena, jog nuo pabėgimo momento jokie liudininkai nepateikia apie t. Augustiną jokių duomenų.
Prie Kosju tilto susitinkame menantį lagerio laikus senbuvį, kuris nurodo senųjų kapinaičių vietą. Nusprendžiame atminimo kryžių statyti jose. Oras vėsus, pradeda lyti, gausiai puola „maškara“, tad gamta leidžia nors truputį pajausti sunkias sąlygas, kurias turėjo iškęsti čia triūsę politiniai kaliniai.
Vietiniai statybininkai padeda nugabenti kryžių su skiediniu į kapinaites. Joms vieta parinkta miške, ant kalvos, šalimais teka upelis. Iš jo prinešame akmenų kryžiui įbetonuoti į žemę. Parenkame vietą atviresnėje aikštelėje, kalvos papėdėje. Pagaliau, nors ir lynojant, pavyko pastatytą kryžių nudažyti bei primontuoti iš Lietuvos atsivežtą atminimo lentelę. Tikėdami, kad t. A. Dirvelė yra Dievo artumoje kaip tikėjimo kankinys, prašydami jo užtarimo ir melsdamiesi už visus šiame krašte žuvusius žmones, švenčiame šv. Mišias. Jas aukoja Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras br. kun. A. Malakauskis OFM, koncelebruoja Pranciškonų gimnazijos direktorius br. kun. A. Virbalis OFM ir provincijos vikaras br. kun. A. Nenėnas OFM.
Šis atminimo kryžius – tai simbolinės gėrio pergalės prieš prievartą ženklas. Nors pats t. Augustinas į mylimą Tėvynę nebegrįžo, praėjus pusšimčiui metų, jo broliai atsikūrė jau nepriklausomoje Lietuvoje, visos okupacijos metu išsaugojusioje tikėjimą ir viltį, o dabar atvyko nubraukti užmaršties dulkių ir pagerbti ne tik pranciškono t. A. Dirvelės, bet ir visų čia kentėjusių iškilių Lietuvos vyrų atminimą.
„Tiems, kurie nežino savo istorijos, yra lemta ją pakartoti“, – Aušvico koncentracijos stovyklos muziejuje užrašytą Edmundo Berko mintį per šv. Mišias primena br. A. Virbalis. „Esame čia, kad dabartinei kartai primintume skaudžią mūsų tautos istoriją. Ne tam, kad laikytume nuoskaudas, bet kad pasisemtume stiprybės ir tikėjimo ištvermės sunkiomis gyvenimo akimirkomis, būtume taikos žmonėmis“, – kalbėjo brolis pranciškonas.
„Kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla, – sakė provincijolas br. A. Malakauskis. – Mūsų Lietuvos šv. Kazimiero provincija taip pat turi brolį kankinį, kuris, gerai suvokęs šv. Pranciškaus susivienijimą su Kristumi kančioje, nuolankiai priėmė kančią ir savo gyvenime. Jo pavyzdys mus įkvepia. Tai, kuo tėvas Augustinas gyveno būdamas provincijos ministru, jis ištikimai tęsė ir būdamas suimtas, kai ragino žmones neapleisti tikėjimo, slapčia aukojo šv. Mišias ir klausė išpažinčių. Jo bandymas pabėgti iš lagerio taip pat liudija, kaip labai t. Augustinas tikėjo laisvės žinia, kuria persmelkta Jėzaus Evangelija.“
Įvykdžius pagrindinę misiją, tolesnė kelionės kryptis – Inta ir Vorkuta. Abudu miestus „tebepuošia“ Lenino paminklai, o reklaminiai plakatai ant daugiabučių sienų skelbia, jog Inta yra „auksinė Komijos širdis“, o Vorkuta – „šiaurės brangakmenis“. Deja, bet nykioji Vorkuta su brangakmeniais ir deimantais bendro turi tik tiek, kad akmens anglies ir deimanto cheminė sudėtis ta pati – anglis (C).
Abudu miestai nyksta, nes pagrindinė jų maitintoja – akmens anglis – tampa niekam nereikalinga. Dalis vietinių žmonių su nostalgija prisimena SSRS laikus, kai jų miestai klestėjo, o Sąjungos žlugimą sieja su nuosmukiu. Tai, jog Rusija ligi šiol romantizuoja sovietinę imperiją, liudija įvairios prekės su SSRS simbolika, pradedant mėsos konservais, žiguliniu alumi ir baigiant turistiniais marškinėliais pačiame Kremliaus centre.
Žiaurios stalinistinės represijos iki šiol apvelkamos „taikių statybų“ rūbu. Tokį užrašą matėme ant paminklo prie Kožvos kapinaičių. Ir, nors Vorkutoje pastatyta nemažai paminklų lagerių aukoms atminti, tą daro kitataučiai, tokie kaip mes, o pati Rusija nelinkusi atvirai prisipažinti ir atsiriboti nuo to istorinio tarpsnio. Ką jau kalbėti apie tai, jog traukinyje ir dabar galima kaip suvenyrą įsigyti metalinį stiklinės dėkliuką su Stalino atvaizdu.
Vorkutoje vaizdas šiurpus. Pirmiausia atvykus atrodo, jog važiavome ne traukiniu, o laiko mašina: gatvėmis važinėja PAZ autobusai, daugiabučiai pilki, vienodi, puoselėjama tik pagrindinė gatvė. Anapus Vorkutos upės plyti senasis miestas – belangiai pastatai vaiduokliai su aptrupėjusiais kultūros rūmais. Taip pat ir Vorkutos apylinkėse, prie šachtų, stovi daug tuščių daugiabučių – it paminklai žmonių pretenzijai užkariauti užpoliarę.
Aplankome kelias didesnes politinių kalinių kapines tundroje. Visko apeiti nepajėgtume, nes visa Vorkutos apylinkių tundra – ištisas kapinynas. Juk čia penktajame ir šeštajame dešimtmečiais veikė apie 40 lagerių, kuriuose dirbo ypač daug lietuvių. Tai vienur, tai kitur tundroje styro lagerių likučiai – tvorų stulpai, spygliuota viela, plytos, krosnies durelės. Kaip taikliai pasakė br. A. Nenėnas, net ant pastarųjų uždėta sovietinė simbolika primena darbininkui, kieno labui kuria krosnį.
Aukojame šv. Mišias kapinėse, kuriose palaidotos 1953-iųjų rugpjūčio 1 d. sukilimo aukos. Po Stalino mirties daugelyje lagerių prasidėjo neramumai, kaliniai reikalavo žmogiškesnių gyvenimo ir darbo sąlygų. Sukilo ir 29-ojoje šachtoje dirbę kaliniai. Sukilimo rezultatas – apie 90 nušautų ir triskart tiek sužeistų vyrų. Tarp žuvusiųjų buvo ir 11 jaunų lietuvių. Šią istoriją išsamiai papasakojo G. Alekna, sukūręs dokumentinį filmą „Kruvinasis rugpjūtis“. Prie šių kapinių pastatytas ir didžiausias visame Sibire lietuviškas paminklas sovietinių represijų aukoms, vaizduojantis Kristų kalėjime. Šių vietų aplankymu ir pasibaigia pirmoji mažesniųjų brolių surengta ekspedicija.
Sugriuvo sovietinė imperija, sunyko lageriai ir Vorkutos didybė, o tikrosios vertybės – tikėjimas ir laisvė –išliko. Broliai pranciškonai tikisi, jog ateityje bus rengiamos ir kitos ekspedicijos, kurios neleis mūsų tautos istorijai išnykti bekraštėje tundroje.
Parengė Monika MIDVERYTĖ OFS
Gintauto ALEKNOS nuotrauka
