Rugsėjo 15–17 dienomis vyksiančių Europos paveldo dienų tema: „Nuo piliakalnių iki miesto bokštų“. Ta proga Lietuvos literatūros ir meno archyvas rugpjūčio 31 d. Mažeikių viešojoje bibliotekoje pristatė sakralinių Mažeikių kultūros paveldo objektų fotografijų parodą „Re-konstrukcijos“.
Tikslas – kitoks vaizdas
Parodos tikslas – perkelti mums įprastus (jau išnykusius arba išnykstančius) vaizdus į šių dienų miestą, pastatus, architektūrines konstrukcijas ir geometrines formas. Būtent todėl, eksperimentuodami šviesa, spalvine gama, didžiųjų miestų industrijos akcentais ir moderniąja poezija, Lietuvos literatūros ir meno archyvas Mažeikių bendruomenei pristato fotografo A. Sutkaus bei architekto M. Sakalausko užfiksuotas XVIII–XX a. Mažeikių apylinkių kryžių, bažnyčių, koplyčių fotografijas.
Tarp organizatorių – buvusi mažeikiškė
Ta proga „Būdas žemaičių“ pakalbino vieną iš parodos organizatorių Vaidą Jonušytę. Mergina užaugo ir iki studijų pradžios gyveno Mažeikiuose, Žiogaičių kaime, baigė Merkelio Račkausko gimnaziją, pastaruoju metu gyvena Vilniuje.
Pasak merginos, Lietuvos literatūros ir meno archyve dirba devynis mėnesius. Pradžioje nesuvokė, kaip kardinaliai darbas šioje vietoje pakeis jos gyvenimą ir ateities vizijas: „Prieš porą metų šią instituciją svarstyta likviduoti, o saugomus fondus išskirstyti kitiems archyvams. Džiaugiuosi, jog prieš metus dr. Juozapui Blažiūnui tapus direktoriumi, archyvas atgijo. Kartu su direktoriumi bei dar vienu projektų vadovu tapome komanda, kuri iš naujo kūrė komunikacijos ir sklaidos strategijas, ieškojo ir vis dar ieško naujų partnerių bei bendradarbiauti linkusių įstaigų. Pradėjusi dirbti, patekau į patį projektų rašymo Lietuvos kultūros tarybai ir Kultūros paveldo departamentui įkarštį. Teko pildyti šūsnis dokumentų, ruošti bendradarbiavimo susitarimus, sąmatas ir ieškoti partnerių. Su kolegomis sėdėjome iki išnaktų. Tiesa, tada dar sunkiai tikėjau, jog visos idėjos virs realiais darbais – galbūt nepasitikėjau savimi taip, kaip turėjau.“
Svarbu projektų aktualumas
V. Jonušytės nuomone, Lietuvos vardo garsinimas ir tarptautiniai ryšiai itin svarbu šaliai, tačiau, kol likusi komandos rūpinasi tarptautiniais ryšiais, ji nusprendė visus projektus skirti būtent nuo kultūros centrų nutolusioms Lietuvos vietovėms, nes jai rūpi, jog Lietuva nebūtų tapatinama tik su Vilniumi ar Kaunu.
„Liūdna, kai svarbiausi renginiai taip ir lieka didžiuosiuose miestuose, o toks procesas traktuojamas kaip normali visų pasaulio šalių praktika. Milžiniškas didžiuosiuose miestuose vykstančių kultūrinių renginių kiekis jau seniai tapo įprastas, todėl jie čia nebėra taip vertinami, dauguma lankomi prabėgomis ir labai nesigilinant. Tai rodo statistika – muziejų, ekspozicijų erdvių ir kultūrinių renginių lankomumas smarkiai sumažėjo, – apgailestavo parodos organizatorė. – Dėl galimybių internetu apkeliauti visą pasaulį, šių dienų žmogų nustebinti sudėtinga. Šiuolaikinei visuomenei jau neužtenka rėmuose eksponuojamų dokumentų – tai interneto ir technologijų įtaka, todėl labai svarbu, jog kūryba, fotografijos, piešiniai ar knygos būtų viešinamos ne tik tam, kad viešintume, bet atsižvelgiant į tendencijas, aktualumą ir plačią jaunosios kartos pasaulėžiūrą. Taip, tai sudėtinga ir mes patys vis dar to mokomės.“
Pateikė kitaip
V. Jonušytės teigimu, pateikti informaciją kitaip pabandė parodoje ,,Re-konstrukcijos“. Pirminė parodos idėja, kuriai ir buvo parašytas projektas, pasak organizatorės, – originalių XX a. sakralinių kultūros paveldo objektų ekspozicija, tačiau likus keletui mėnesių iki parodos atidarymo, be diskusijų nutarta, jog projektui trūksta iššūkio: „Parodai fotografijas atrinkinėjau iš A. Kulpa-Kulpavičiaus fondo, kuriame daugiau nei keli tūkstančiai įvairių sakralinių kultūros paveldo paminklų fotografijų. Pati pateikimo idėja kilo vaikštant Neries krantine – čia sportuojantys, dviračiais besivažinėjantys žmonės, moderniosios infrastruktūros vaizdai tapo inspiracija nuvesti paralelę tarp įvairių amžių. Pavadinimas „Re-konstrukcijos“ skirtas būtent tų sakralinių kultūros paveldo objektų „prikėlimui“ ir integravimui į šių dienų urbanistinį peizažą. Tai kontrastai tarp statiško, stabilaus sakralinio pasaulio ir kintančio modernaus miesto. Kadangi esame atviri, greitai besimokantys, žingeidūs, stengiamės į projektus įtraukti kuo daugiau skirtingose kultūros srityse dirbančių institucijų ir menininkų. Vienas jų –moderniosios kartos prozos kūrėjas Marius Povilas Elijas Martynenko, mūsų idėjas ir mintis išsakęs žodžiais, žvelgdamas iš chaotiškame mieste gyvenančio gamtos žmogaus perspektyvos.“
Paroda veiks iki rugsėjo 30 d.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotrauka
