Rugsėjo 14-oji – Šv. Kryžiaus išaukštinimo diena. Ši šventė N. Elmininkuose (Anykščių r.) švenčiama jau daug metų. Šiemet ji buvo kitokia. Be pagrindinės renginio sumanytojos ir organizatorės, tradicijų puoselėtojos Elenos Vanagienės.
Labai sunku kalbant apie žmogų ištarti žodį „buvo“. Deja, gyvenimas toks, kad šį žodį tariame dažnai: apie pačius geriausius, apie pačius artimiausius, apie tuos, kuriuos sutikus gyvenimas tampa šviesesnis, skausmas mažesnis, o negandos pasitraukia į šoną. Mes turėjome tokį žmogų. Tai mūsų Elena Vanagienė – aktyvistė ir skaitytoja, giedorė ir kūrėja, tvarkingiausios sodybos šeimininkė, ne kartą apdovanota rajono savivaldybės, seniūnijos, bendruomenės, bibliotekos padėkos raštais. Ji buvo ir šauniausia Anykščių seniūnijos močiutė…
Šiandien su giliu liūdesiu ir pagarba tariame … buvo Elena Vanagienė – motina, močiutė, kaimynė, draugė. Šviesus, šiltas ir geras žmogus, eilėmis aprašęs savo gyvenimą. Vos ne kiekvieną kartą mes jasišgirsdavome papildytas. Eilės sugulė į Anykščių „Marčiupio“ literatų kūrybos sutelktinę. Ir, deja, tai jau galutinis variantas:
Kai kartais pagalvoju –
Ir aš jauna buvau.
Prisimenu, dar Gojuj
Mažus vaikus supau.
Jie laukdavo pareinant,
Atrodo, ne vėlai.
Vis klausdavo pribėgę:
„Kur taip ilgai buvai?“
Dabar aš jųjų laukiu,
Labai labai ilgiuos.
Kad jei dažniau pareitų,
Ilgiau pabūt namuos.
Tada jaučiuos lyg vaikas
Tarp didelių sūnų…
Kaip greit prabėgo laikas,
Kiek pralėkė dienų!
Kai nebedaug jų liko,
Kai žingsniai lėtesni,
Būrelyje anūkų
Atrodom jaunesni.
Ach, mano anūkėliai!
Iš viso jų – šeši.
Jie žydi man kaip gėlės,
Visi jie man geri.
Dar dvi proanūkytės
Jauniausios iš visų.
Supu ir vėl mergytes,
Laiminga aš esu.
Vyriukas dar, Danielius,-
Jis neseniai užgimęs.
Šeimoje pirma esu,
O jis – ne paskutinis.
Atidavę pagarbą kaimo kryžiui, kartu su Anykščių Šv. Mato bažnyčios klebonu Petru Baniuliu sukalbėję maldą, skambant bažnyčios choro „Salve cantus“ giesmėms, dalinomės prisiminimais apie kaimo šviesuolę ir metraštininkę Eleną.
Jautrūs ir nuoširdūs Anelės Bartuševičienės žodžiai apie Elenos gyvenimą. Vandos Čepukienės prisiminimai apie tai, kaip ji kvietė žmones prisijungti statant kaimo kryžių. Kaimynų pasakojimai, kaip buvo gera gyventi šalia. Kaimo vaikų, radusių prieglobstį Elenos kieme, uždegtos žvakutės ir danguje nušvitusi vaivorykštė… Ji suteikė viltį, kad Elena nebus pamiršta. Prisiminsime mes, ją pažinojusieji, o jos iniciatyva pastatytas kaimo kryžius saugos ir globos mūsų bendruomenę.
Diana Šermukšnienė
