Šventiškai nusiteikę, į Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro didžiąją salę rinkosi rajono švietimiečių bendruomenė. Negalima sakyti, kad ji didžiulė, nes kasmet pedagogų skaičius pamažu traukiasi. Tačiau švietimiečiai kiekvienais metais turi kuo pasidžiaugti, yra pilni optimizmo dėl savo ir ugdytinių ateities. Ne veltui renginio pradžioje nuskambėjo sparnuota frazė: „Šiandien susirinkome švęsti gyvenimą.“
Sveikino pedagogus
Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus sveikino buvusius, esamus ir būsimus mokytojus: „Pašėlusiai skubant gyvenimui, kiekvieną rudenį ateina mūsų profesinė šventė. Šiais metais rajone yra 1120 mokytojų ir žymią jų dalį sudaro moterys. Teišsipildo visos svajonės, nes jūsų profesija pati kilniausia.“
Mažeikių dekanato dekanas kun. Modestas Ramanauskas dėkojo pedagogams už žodį, mintį, tikėjimą ir kantrybę, linkėjo niekada nesuabejoti savo pašaukimo teisingumu ir būtinumu.
LR Seimo narys Valius Ąžuolas linkėjo būti pavyzdžiu savo mokiniams ir kad mokiniai dažniau prisimintų savo pareigas.
Neišsenkančios dvasios stiprybės ir polėkio buvo linkima Seimo nario Kęstučio Bartkevičiaus sveikinime.
Savivaldybės meras Antanas Tenys šventinę nuotaiką papildė pašmaikštavimais ir, sveikindamas profesinės šventės proga, linkėjo, kad ši šventė pedagogams būtų pati gražiausia, būti stipriems ir laimingiems, toliau džiuginti gražiais pasiekimais.
38 rajono pedagogai apdovanoti padėkos raštais ir suvenyrais už pasiektus laimėjimus olimpiadose, konkursuose bei sporto varžybose.
Mokytoja iš pašaukimo
Tarp pagerbtų mokytojų buvo ir Ona Kelpšienė – Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių k. mokytoja ekspertė, lotynų k. vyr. mokytoja. Savo nuoširdumu, talentu ir įžvalga mokytoja dalinasi su savo mokiniais, padeda jiems tobulėti ne tik per pamokas, bet ir po jų. Ji formuoja doros, laisvos asmenybės pagrindą, lavina protą ir skaidrina dvasinį pasaulį.
Šventės proga O. Kelpšienė sutiko pasidalinti su laikraščio skaitytojais savo pamąstymais.
„Šiandien Tarptautinė mokytojų diena. Einu į darbą. Jau daugiau nei du dešimtmečiai einu mokyti lietuvių kalbos ir literatūros ir lotynų kalbos į Merkelio Račkausko gimnaziją. Smarkokai lyja, lipu ant tilto. Nesipiktinu, nes mano išmanusis laikrodis priskaičiuos beveik tris šimtus žingsnių. Nuo tilto matyti bėgių juostos. Griežtėja rudens kontūrai. Išsigrynina mintys...
Mano pirmokai įsidėmėjo, jog per pirmąją pamoką pasakiau, kad ne dirbu mokytoja, o esu. Manau, kad dauguma mokytojų ne dirba, o yra. Kitaip būtų per sunku. Man ne gėda pasakyti, kad esu mokytoja. Pati gyvenime turėjau daug tikrų mokytojų, kurie išmokė pagarbos jaunam žmogui ir savo profesijai.
Mėgstu sakyti, kad kabinete pamokai užsidarau ne tik su mokiniais, bet ir su savo sąžine. Žinau, kad rezultatų duoda tik kantrus darbas. Šiandienybėje kantrybė, susitelkimas į tikslą – labai vertintini bruožai,
ne taip paprastai išsiugdomi. Skaityti knygą, į ją susitelkti, suprasti – nelengvas darbas. Bet kiek naudos jaunuoliui ji duoda. Esu įsitikinusi, kad ateitis priklauso ne mygtukams, o idėjai. Todėl reikia kultūros, noriu mokinį į ją įvesti per antiką, per knygą, teatrą, per savo gimtosios kalbos vertės suvokimą. Taip jis taps asmenybe. Tikiuosi, kad taps. Mes, visi mokytojai, kurie esame, norime, kad turėtume tikrų asmenybių. Kad nuo pilkumos nebūtų baisu.
Rudenėja...“
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotrauka
