Kasmet spalio 7-ąją Sedoje minimos Sedos kautynių, įvykusių 1944 m., metinės, pagerbiamas žuvusiųjų atminimas, prisimenama nelygi kova su sovietų okupantais. Daug lietuvių kovotojų padėjo galvas, kovodami už savo šalies laisvę, tikėdami, jog įmanoma sustabdyti Raudonosios armijos veržimąsi ir kurti nepriklausomą Lietuvą.
Tėvynės apsaugos rinktinės formavimas
1944 m. vasarą Raudonoji armija grėsmingai artėjo prie Lietuvos ir liepos 6 d. pasiekė Vilniaus prieigas.
Patriotiškai nusiteikę Zarasų krašto žmonės, vadovaujami Zarasų apskr. viršininko kun. dr. Jono Steponavičiaus ir mrj. Alfonso Urbono, patraukė Žemaitijos link. Pakeliui jų būrys augo. Į Žemaitiją taip pat patraukė Rokiškio, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, Utenos, Joniškio apskričių vyrai.
Tuo metu Mažeikių apskr. valsčiuose buvo taip pat susikūrę savisaugos būriai gintis nuo sovietinių diversantų. Platelių miškuose jau veikė Lietuvos laisvės armijos suburta Žemaičių legiono stovykla. Visi jie ruošėsi gintis nuo sovietų invazijos.
1944 m. liepos 29 d. į Pievėnų miestelio kleboniją susirinko stambesniųjų būrių atstovai. Jie sprendė, ką toliau daryti: ar trauktis į miškus ir ruoštis partizaninei kovai, ar kurti Lietuvos kariuomenės užuomazgą ir kartu su vokiečiais stoti į kovą prieš artėjančią Raudonąją armiją. Posėdžiui pirmininkavo Izidorius Jatulis. Iš 18 būrių vadų, dalyvavusių pasitarime, 10 pasisakė už jungimąsi prie vokiečių. Likusiems teko paklusti. Taip buvo įkurta Tėvynės apsaugos rinktinė (TAR), dar vadinta Žemaičių pulku. Jau kitą dieną po pasitarimo Pievėnuose, liepos 30-ąją, Žagarės ir Viekšnių būrių vyrai buvo skubiai pasiųsti prie Ventos upės, ruože tarp Papilės ir Kuršėnų, stabdyti grėsmingai artėjančią Raudonąją armiją.
Plinkšių dvare susirinko apie 1000 žmonių. Jie skubiai buvo suskirstyti į kuopas ir būrius. Iškelta trispalvė vėliava. Plinkšėse išbuvo apie porą savaičių. Gaudė raudonuosius diversantus. Tuo metu žuvo vienas kareivis, kuris buvo palaidotas Ketūnų kaimo kapinėse. Buvo susitarta su vokiečių kariuomenės grupuotės Žemaitijoje vadu plk. Maederiu dėl bendrų veiksmų. Vyrai gavo vokiškas uniformas, nuplėšė nuo jų vokiškus erelius ir prisisiuvo Vyčio kryžius ir trispalvius skydelius ant rankovių. Gavo prancūziškus šautuvus ir nedidelį kiekį šovinių, taip pat karišką maisto davinį. Skyriai gavo po keletą ,,pancerfaustų“ – prieštankinių granatų. Sedoje buvo apmokyti, kaip su jomis elgtis.
Į TAR buvo suburta apie 6000 vyrų, tačiau tebuvo 112 karininkų. Į rinktinę pakviesti Vokietijoje, Drezdeno mieste, susibūrę buvusių Lietuvos savanorių batalionų Rytų fronte karininkai. 30 jų į Sedą atvyko ir buvo paskirstyti į kuopas.
Pievėnuose rinktinės vadu išrinktas akmeniškis kapitonas Izidorius Jatulis, štabo viršininku -- kapitonas Jonas Čėsna. Vėliau rinktinei vadovavo majoras Alfonsas Urbonas. Buvo suformuotas pirmasis pulkas ir komplektuojamas antrasis. Pulko vadovybė įsikūrė Plinkšių dvaro rūmuose, vėliau Telšiuose. Išleido net keletą numerių rinktinės biuletenių. Pulko ligoninė įsikūrė Tryškiuose. Buvo suregistruoti lakūnai. Planuota įkurti eskadrilę.
Stabdomosios kautynės
Ventos fronto stabdomosiose kautynėse pirmojo pulko vyrai dalyvavo tris savaites, iki rugpjūčio 15–16 d. Per tą laiką vyko tik susišaudymai per Ventos upę ir žvalgybinio pobūdžio išpuoliai iš abiejų pusių. Žuvo vienas pulko karys, keletas buvo sužeistų. Fronto vyrai dainuodavo: „Kovon, kovon draugai / Tėvynė šaukia mus / vėl paraku pakvips laukai / ir krauju raus dangus.“
1944 m. rugsėjo 12 d. Mažeikių alaus daryklos savininkai broliai Sadauskai Lietuvos savanorių pulką parėmė 25000 reichsmarkių.
Rinktinės vyrus pakeitė vokiečių ,,Liuftvafes“ pėstininkai, o užnugaryje įsikūrė maršalo Ervino Romelio Afrikos korpuso likučių ,,Šturm Vogel“ tankų būrys. Kitais duomenimis, dar buvo ir vokiečių tankų divizijos „Das grosse Deutschland“ tankai.
Rinktinės kovotojai buvo atitraukti į Šiaudinės kaimo apylinkes poilsiui ir persitvarkymui. Vėliau į Dagių kaimą.
Sovietų karinė vadovybė nutarė apsupti Kurše, Latvijoje, esančią galingą vokiečių grupuotę, staigiu smūgiu išeinant prie Baltijos jūros ir atkertant grupuotės susisiekimą su Rytprūsiais. Slapta per trumpą laiką iš Rygos ir Klaipėdos frontų permetė iki 0,5 milijono karių ir 1340 tankų į Ventos fronto ruožą, iš viso 50 divizijų.
1944 m. spalio 5 d. 6-osios armijos 4 šaulių divizijos ir gen. Vasiljevo 19 tankų korpusas piečiau Papilės prasiveržė per Ventos upę. Remiama aviacijos, kaudamasi su vokiečių tankais, galinga armada pajudėjo Sedos link.
Pasiruošę kovai
Spalio 6 d. TAR 1-ojo pulko vyrai išsidėstė apkasuose apie Sedą laukti bolševikų pasirodymo. Pozicija buvo nepatogi. Už savanorių nugarų buvo Varduvos upė su klampiais krantais. Vokiečiai paliko lietuvius stabdomosioms kautynėms, kad šie, negalėdami atsitraukti, kautųsi iki paskutinio šovinio.
Vokiečiai pažadėjo paremti tankais ir aviacija, bet kautynių metu jų tankai be kuro ir šovinių stovėjo Darbėnų miestelyje.
Pirmojo pulko pirmasis batalionas, vadovaujamas majoro Petro Puodžiūno, užėmė pozicijas tarp Telšių ir Pievėnų kelių kryžkelių. Jiems kliuvo pagrindinis rusų puolimo smūgis, ir jie labiausiai nukentėjo. Bataliono 1-ajai kuopai vadovavo ltn. Petras Bistrickas, vėliau žuvęs prie Barstyčių ir palaidotas Salantuose, antrajai kuopai – ltn. V. Kačergis, trečiajai kuopai – mažeikiškis ltn. Aleksandras Zapkus, vėliau garsus partizanų vadas Prisikėlimo apygardoje.
Antrasis batalionas, vadovaujamas ltn. Liudo Norkaus, išsidėstė toliau į šiaurę Sedulos ežero link. 1-ojo bataliono štabas įsikūrė Sedos pašte. Sunkiųjų ginklų kuopa su trimis prieštankiniais pabūklais, minosvaidžiais ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, vadovaujama zarasiškio kapitono Prano Počebuto, liko tarp Telšių ir Pievėnų kryžkelių. Viena kuopa dar buvo rezerve, ji išsidėstė prie bažnyčios. Keli vyrai pasiųsti į žvalgybą už 12 km nuo Sedos.
Spalio 6 dieną pro Sedą traukėsi vokiečių kariuomenė ir tankai, iššaudę visus sviedinius. Prašomi pasilikti Sedoje, sakė nebeturintys nei šovinių, nei kuro.
Sedos kautynės
Spalio 7 d. iš ryto jau kilo žvalgybos vyrų leidžiamos raudonos raketos, apie pietus pasirodė pirmieji rusų Pisarevo bataliono tankai, vėliau už jų būriai 67-osios šaulių divizijos pėstininkai. Sedos gynėjai pamušė keletą tankų (daug kur rašoma, jog aštuonis). Kautynių dalyvis Seibutis prisimena, jog būrio vadas Žukauskas pancerfaustu pamušė rusų tanką T-34 ir pats žuvo kulkos pakirstas. Viršila Kvasys pamušė net tris tankus. A. Mylė savo ,,Užrašuose“ rašo, kad, pamušęs vieną tanką ir iššaudęs visus šovinius, traukėsi per Varduvos upę. Tiltą apšaudė rusai, o per upę keliančiuosius kulkosvaidžių ugnimi guldė tankas, stovintis prie bažnyčios. Žuvo apie šimtas karių, tarp jų kapitonas Puodžiūnas ir leitenantas Vosylius. Dalis sužeistųjų buvo paimti į nelaisvę ir išvežti į belaisvių stovyklas, vėliau į lagerius.
Ištrūkę iš Sedos vyrai traukė Barstyčių link, ten buvo paruošti apkasai. Juose apie 300 vyrų dar išbuvo dieną. Atvykus 4 vokiečių tankams ,,Tigrams“ ir vokiečių kareiviams, TAR vyrai pasitraukė. Tuo ir baigėsi TAR egzistavimas.
Kovotojų atsitraukimas
Rusai Barstyčius puolė iš trijų krypčių – nuo Sedos, Žemaičių Kalvarijos ir Židikų. Rinktinės vyrai patraukė į Kretingą, traukiniu išvyko į Rytprūsius. Apie 1000 vyrų plaustais persikėlė per Kuršių marias į Smiltynę, pateko į vokiečių kariuomenės pagalbinius dalinius. Dauguma vietinių žemaičių išsislapstė savo kraštuose.
Dalį paimtų į nelaisvę aprengė rusų uniforma ir pasiuntė šturmuoti Berlyno. Kautynių dalyvis Janulionis prisimena mažeikiškį Aleksandrą Zapkų-Piliakalnį paskutinį kartą matęs 1944 m. Kūčių naktį kažkurio Lenkijos miestelio bažnyčioje. Būrelis lietuvių karių, vadovaujami A. Zapkaus, giedojo lietuviškas giesmes.
Tą pačią spalio 7-osios kautynių dieną į Žemaičių Kalvariją atklydęs patrankos sviedinys užmušė poetą Vytautą Mačernį.
Vėliau rusai karinėse ataskaitose rašė, jog užimdami Sedą pakeliui sunaikino 15 vokiečių šarvuočių, 15 pabūklų ir 150 automašinų, Sedos kautynėse paėmė 200 belaisvių. Visi skaičiai gerokai padidinti.
Po Sedos mūšio, spalio 8 d,. už Telšių, Plungės ir Sedos ,,išvadavimą“ Maskvoje buvo saliutuota 20 patrankų salvių.
Palaidojo bendrame kape
Po kautynių rusai savo žuvusiuosius surinko ir užkasė. Jų žuvo nemažai. Sedos sovietinių karių kapinėse yra 96 kapai, kiekviename po 6 žuvusiuosius (iš viso 576 kariai), nors ne visi jie žuvo Sedos mūšyje.
Lietuvių kareivių kūnai liko gulėti ant plyno lauko. Mažeikiškis Stasys Kazlauskas prisimena, kaip kitą dieną su motina ėjo tarp žuvusiųjų ieškoti savo tėvo.
Vėliau kunigo Velučio rūpesčiu žuvusiųjų kūnai palaidoti bendrame kape senosiose Sedos kapinėse ant kalnelio, netoli bažnyčios. Šalia karių kapo amžinuoju miegu miega 2-ojo pulko vadas pulkininkas Mečys Kareiva, miręs dar prieš kautynes, 1-ojo bataliono vadas kapitonas Pranas Počebutas (jo brolis kapitonas Henrikas Počebutas jau buvo žuvęs 1943 m. kovose su lenkais prie Mūrinės Ašmenos Vilniaus krašte.)
Sovietmečiu žuvusiųjų kapas buvo sulygintas su žeme. Senieji sediškiai toje vietoje pasodindavo gėlių, per Vėlines uždegdavo žvakelę. Apie buvusias kautynes buvo nekalbama. Sovietams neparanku buvo kalbėti, kad jų armiją „išvaduotoją“ pasitiko ne gėlėmis, o ginklais. Mūšio dalyviai tylėjo, bijodami KGB represijų. Į Vakarus pasitraukę buvę TAR kariai bijojo, kad jų nepalaikytų nacių pagalbininkais.
Atkūrus Nepriklausomybę, buvo prisiminti žuvę už laisvę vyrai. Sediškės Kazimieros Kriauzienės liudijimu nustatyta žuvusiųjų užkasimo vieta. Sedos vidurinės mokyklos direktorės Genoveitos Gricienės ir sajūdiečių iniciatyva suformuotas kapas. Broniaus Kukulskio iniciatyva pastatytas ąžuolinis kryžius su užrašu „Žuvę už laisvę 1944 10 07“.
Į Vakarus pakliuvo kapitono Čėsnos vežti TAR 1-ojo pulko štabo dokumentai. Juos išsaugojo pulkininkas Alfonsas Urbonas, į Lietuvą pargabeno Arūnas Pemkus. 2-ojo pulko dokumentus TAR vyrai, prieš keldamiesi į Rytprūsius, Klaipėdoje sudegino.
Saugo atminimą
Sedos kautynių prisiminimą ėmėsi prikelti kautynių dalyvis, vėliau žinomas sportininkas doc. dr. Vladas Kazlauskas. Jis 1992 m. Mažeikių laikraštyje straipsniu „Mano sviesta granata sprogo“ pradėjo spausdinti ciklą straipsnių apie Sedos kautynes. Vėliau parašė knygas „Viskam pasiryžę“ (1994 m.), „Kovos dvasia“ (1995 m.), „Ventos frontas 1944 m.“ (1998 m.) ir ,,Paniekinę mirtį“ (2001 m.).
Kautynių dalyvis, 1-ojo bataliono 2-osios kuopos raštvedys, pasvalietis Marius Katiliškis (Albinas Vaitkus), pasitraukęs į JAV, aprašė Sedos kautynes ir vyrų likimus po kautynių savo garsiojoje knygoje ,,Išėjusiems negrįžti“, išleistoje Čikagoje 1958 m.
Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčios kunigas Vaclovas Paulauskas, Telšių vyskupo paskirtas TAR kapelionu, po mūšio pasitraukęs į Vakarus, JAV parašė prisiminimų knygą ,,Kunigas mirties šokyje“ (Vilnius, 1997 m.).
Buvęs Lūšės kaimo gyventojas Augustas Mylė, gyvendamas Kanadoje, aprašė Sedos mūšį ir atsitraukimą savo knygoje ,,Užrašai“.
Apie Sedos mūšį prisiminimus renka Sedos gimnazija. Kautynių dalyvių likimais domėjosi korespondentė Valerija Kvedaraitė ir kiti.
Prieš Sedos kautynes į Plinkšes buvo atvykęs ir septyniolikmetis jaunuolis Valdas Adamkus, būsimasis Lietuvos Prezidentas. V. Adamkus Sedos mūšyje nedalyvavo, tačiau Maskvos propaganda pasauliui paskelbė, jog jisai kovėsi nacių kariuomenės pusėje.
Minint Sedos kautynių 50-metį, 1994 m. spalio 2 d., ant Plinkšių dvaro rūmų sienos pritvirtinta Atminimo lenta „Šiuose rūmuose 1944 m. liepos 28–spalio 7 buvo įsikūręs Tėvynės apsaugos rinktinės štabas“.
1997 m. liepos 13 d. Pievėnų miestelyje, minint 53-iąsias rinktinės įkūrimo metines, ant buvusios klebonijos pastato pritvirtinta Atminimo lenta. Ją atidengė TAR karininkas leitenantas, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys.
1999 m. rugpjūčio 1 d. 55-ųjų kautynių metinių proga V. Kazlausko iniciatyva Sedoje, aikštėje prie bažnyčios, pastatytas paminklas (autorius skulpt. Osvaldas Neniškis). Paminklą pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius.
Minint kautynių 70-metį, 2014 m. spalio 7 d., atvyko būrys rokiškėnų, kautynių dalyvių giminių.
Kiekvienų metų spalio 7 d. Sedos kultūros centras ir Šaulių organizacija rengia mūšio paminėjimą.
Nors TAR gyvavo tik du mėnesius, bet paliko gilų pėdsaką kovų už laisvę istorijoje. TAR kariai, nepaisydami mirties, stojo į nelygią kovą prieš milžinišką Raudonąją armiją.
Albertas RUGINIS
Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ
Autorės nuotrauka
