Šiandieniniame nuolat globalejančiame ir dėl to vienodėjančiame pasaulyje kiekviena tauta stengiasi išsaugoti ir puoselėti savo ypatumą, išskirtinumą. Architektūra, gyvenamoji aplinka – vienas iš sudedamųjų jų elementų. Lietuvoje nuo seno vyravusi medinė architektūra bei tradiciniai sodybos priedai – papuošimai, darželiai ir kita – nyksta. Matome vis daugiau „eurostandartinių“ namų, plastikinių langų, trinkelėmis grįstų kiemų. Pažanga bei naujovės nėra blogai, tačiau būtina pasistengti nepamiršti savo šaknų, juolab kad mūsų protėviai turėjo puikių dekoratyvių elementų, puošusių jų sodybas, kuriuos galime panaudoti ir šiandien.
Antrus metus iš eilės Tytuvėnų regioninio parko direkcija organizavo gražiausios tradicinės sodybos konkursą. Pasak Tytuvėnų regioninio parko direktoriaus Vytauto Stonio, mediniai namai – Lietuvos, o kartu ir Tytuvėnų išskirtinumas, tad juos prižiūrinčius, išskirtinius jų elementus saugančius žmones reikia paskatinti. Šiemet apžiūrai buvo atrinkti šeši namai, turintys tam tikrų tradicinių elementų, juos įvertino komisija, kurią sudarė Kelmės rajono savivaldybės vyr. architektas Rimantas Dobrovolskis, Tytuvėnų benduomenės pirmininkė Irma Ridikienė, architektas Aldutis Prapuolenis, Tytuvėnų piligrimų centro gidė, žolynų žinovė Rūta Krencienė bei parko atstovai: direktorius Vytautas Stonys ir reindžerė Ieva Jokubauskaitė. Spalio 26 d. parko lankytojų centre vyko apdovanojimai, paskaitas skaitė du įdomūs lektoriai.
Pirmasis pranešimas – apie tradicinius gėlynus bei augalus. Jį skaitė Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė. Įdomu, jog darželis, sodelis lietuvių kalboje turi net 7 reikšmes: tai ir vieta, kurioje ugdomi vaikai, ir šiaudiniai dirbiniai, žiedas žibalinės lempos stiklui įstatyti, rogučių praplatinimas (kad daugiau žmonių susėstų), Vilkaviškio apylinkėse taip vadinamas žemės plotelis virš kapo; taip galima pavadinti ir žaidimų ratelį, na ir galiausiai tai – gėlių darželis.
Sodas nuo seno buvo neatskiriama sodybos dalis. Jei jo nėra, tai reiškė, jog namai negyvenami. Vos pastačius namą, o kartais ir dar jį bestatant, šeimininkė įrengdavo sodelį. Daržo galėdavo ir nenusiravėti, tačiau darželio – šiūkštu! Šis žemės plotelis teikė daug informacijos apie šeimininkę: jos darbštumą, gerumą, net grožį. Elgetos, pažvelgę į darželį, galėdavo nuspręsti – užeiti, ar ne, ar čia geri žmonės gyvena. Jaunimui darželis buvo susitikimų, pasisėdėjimų vieta, o merginoms – tarsi kraitis. Pro šalį einantys jaunuoliai, pamatę gražų, išpuoselėtą plotelį, galvodavo, jog ir juos prižiūrinti panelė bus darbšti, gera, tvarkinga, tad pas ją verta su piršliais užsukti.
Paprastai darželis būdavo daromas iš kiemo pusės, o miesteliuose – tarp lango ir gatvės. Stengdavosi, kad gėlės žydėtų po langais, džiugintų ir viduje besidarbuojančius žmones. Lysvelės dažniausiai būdavo stačiakampės, vėliau plačiau paplito apvalios. Tarpukariu darželiai pasidarė sudėtingesnių formų, buvo rengiami gražiausių darželių konkursai. Tuomet buvo mėgiama supilti įvairių formų (širdelių, mėnulio ir kt.) lysveles, susodinti gėles valstybingumo simbolių formomis (pvz. Gediminaičių stulpų). Nors ankstyvesniu laikotarpiu regionuose darželiai šiek tiek skyrėsi, tačiau apie 1950 m. jie visoje šalyje jau buvo daugmaž vienodi.
Darželyje privalėjo augti rūtos, aukštaitijoje privalomas elementas – diemedis. Populiarūs augalai buvo bijūnai, kuriais mamos dalindavosi su dukromis, o už daigų vagystę buvo griežtai baudžiama. Dzūkai mėgo vaistinę balzamitą, kurios šakelę dėdavo į maldaknygę ar kitur, tai buvo tarsi primityvūs kvepalai. Žemaitijoje buvo populiarios raudonos lelijos (kitur Lietuvoje labiau mėgo baltas). Visur mėgo dailiuosius auskarėlius, flioksus, nasturtas, serenčius, piliarožes… Net paskutinėmis pajėgomis šeimininkė puoselėjo darželį. Su apmaudu galėjo pasakyti: „Nudžiūsiu aš, nudžius ir mano gėlės kartu…“. Kartais įpareigodavo dukras ar marčias, kad po mirties jų darželius prižiūrėtų.
Kitas pranešėjas, Medžio meistrų draugijos vadovas Kęstutis Cikanas, papasakojo apie medinių namo elementų – langų bei durų – priežiūrą, išsaugojimą. Durys pirmosios pasitinka svečią, pristato šeimininką. Jos – tai ir namų saugumas. Pranešėjas lygino medines bei plastikines, skardines ir plaušų pluošto duris. Pabrėžė, jog dažnai į medinius namus duris ar langus deda ne medienos specialistai, naudoja putas ar betoną, kuris yra medžio priešas, mat gerai sugeria drėgmę, o greta priglaustas medis ją traukia į save ir dėl to ima greičiau pūti. Tie patys meistrai dažnai neuždeda langų aptaisų ar padaro tai nekokybiškai, dėl ko taip pat vyksta sienos medienos irimo procesai.
Pranešėjas, siekdamas įkvėpti klausytojams meilę mediniams langams bei durims, rodė daug nuotraukų, palyginimų. Anot jo, medinukas su plastikiniais vieno stiklo langais – tarsi išbadytomis akimis. Seni plastikiniai langai, atgabenti iš įvairių turtingesnių šalių ir parduodami Lietuvoje, pasak jo, jau yra praradę savo gerąsias savybes, išsiklaipę. Geras naujas plastikinis langas tarnauja apie 15 metų, tinkamai prižiūrimas medinis gali tarnauti ir 100. K. Cikanas, remdamasis moksliniais tyrimais, pasakojo, jog geriausia išeitis – turėti medinius langus iš išorės, o viduje žiemai statyti liaudiškai vadinamus „dubeltus“, antrus vidinius langus su naujoviškais stiklo paketais. Tuomet pagerėja ir šiluminės, ir garso izoliacijos savybės, nenukenčia namo vaizdas.
Medinis langas taip pat turi būti pagamintas ne bet kaip. Tam naudojama tik žiemą nukirsta mediena, jos „branduolinė“, tamsi dalis, mat ji jau yra subrendusi. Jaunesnė, šviesioji medžio dalis, netinkama ir dėl to, kad yra labiau mėgstama vabzdžių, grybų. Dažyti juos reiktų aliejiniais dažais, senovėje juos gamindavo linų sėmenų aliejaus pagrindu – tokie dažai leidžia medienai kvėpuoti. Svarbus ir dar vienas elementas – sandarinimo medžiaga kitas, kuriuo užtaisomi tarpai tarp stiklo ir rėmo. Jį taip pat gamindavo iš kalkių bei linų sėmenų aliejaus mišinio, o dabar galima nusipirkti specialiose parduotuvėse. Teisingai prižiūrimi mediniai langai bei durys gali tarnauti daug metų ir tapti puikia sodybos puošmena.
Išklausius pranešimų, buvo parodytos konkurse dalyvavusių sodybų nuotraukos, apdovanoti laureatai. Visi konkurso dalyviai gavo po alijošiaus daigelį bei keramikės Irmos Diminskienės pagamintą molinę verpstę. 3 vieta bei Tytuvėnų bendruomenės įsteigtas prizas atiteko Eglei ir Laimonui Petravičiams, turintiems sodybą Maironio gatvėje. Šioje sodyboje dėmesį atkreipė kukliai, skoningai tvarkoma aplinka, pastatui puošti pritaikytos drožinėtos tvorelės, pagamintos dar senelio. Kieme komisija aptiko miniatiūrinę liaudies buities rakandų ekspoziciją. Antroji vieta bei Tytuvėnų seniūnijos įsteigta dovana – Violetai ir Vidmantui Kasperavičiams, prieš metus atsikėlusiems iš Telšių ir ėmusiems puoselėti seną sodybą Pušyno gatvėje. Ši gatvė – viena seniausių Tytuvėnuose ir daugelis namų dar išlikę mediniai. Šviesus, gana didelis pastatas traukia akį. Aplink senas obelų sodas, dailiai išdėstytos daržo lysvės, įrėmintos tradicinių gėlių juostomis. Tikra kiemo puošmena – puikiai išsilaikęs medinis ūkinis pastatas, kuris iškart pavergė naujų šeimininkų širdis. Statinys įdomus tuo, kad viena jo dalis anksčiau buvo gyvenama. Vasaros laiku čia galbūt apsistodavo poilsiautojai, ar gyveno patys sodybos šeimininkai užleisdami poilsiautojams pagrindinį namą
Pirmoji vieta ir Tytuvėnų regioninio parko dovana atiteko Almai bei Eugenijui Kuchalskiams, gyvenantiems ir dirbantiems Panevėžyje, tačiau su meile prižiūrintiems protėvių sodybą Tytuvėnuose, Sedulos gatvėje. Sodyba tiesiog paskendusi kruopščiai prižiūrėtame sode, su daržo lysvėmis bei viską dar labiau papuošiančiais įvairiaspalviais jurginais. Pačiame namelyje dar išsaugoti mediniai langai, senos prieangio durys, kas šiandieninėse sodybose vis dažniau pakeičiama plastiku. Šalia ir senutėlis ūkinis pastatas taip pat papuoštas gėlių kupsteliais.
Po renginio nemažai žiūrovų kalbėjo, jog ir langą dailų medinį turi ar matė tokį kažkur, ir duris – pastebėjo ir galbūt geriau suvokė jų grožį. Tikimasi, jog ši iniciatyva skatinti puoselėti tradicinius elementus sodybose parko teritorijoje toliau gyvuos ir plėsis, padės žmonėms pažinti bei vertinti tai, ką gražaus turi savo pačių kiemuose ir namuose.
Tytuvėnų regioninio parko kultūrologė Agnė Buchaitė
