Kas yra B(b)ažnyčia? Atsakymai du: rašant iš didžiosios, reiškia tikinčiųjų bendruomenę, organizaciją, turinčią (hierarchinę) struktūrą, patalpas, reglamentuotas religines institucijas; rašant mažąja – kalbama apie krikščionių maldos namus – pastatą. Vietinėms bažnyčioms priklausanti tikinčiųjų bendruomenė vadinama parapija.
Mažeikių katalikai atsiduoti maldai gali dviejose bažnyčiose – Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Švč. Jėzaus Širdies. Tiek viena, tiek kita turi savo unikalias istorijas, parapijose veikia įvairios grupės bei organizacijos.
Koplyčia – privačiame name
Apie katalikų bažnyčią Mažeikiuose pradėta galvoti dar XIX a. pabaigoje. Korespondencijoje teigiama, kad J. Molis paaukojęs būsimai bažnyčiai dešimtinę žemės, o mažeikiškiai laukiantys šventovės projekto. Ar buvo parengtas Mažeikių bažnyčios projektas, ar jos statybai Bogdanas Oginskis prašė caro leidimo, jokių archyvinių žinių neaptikta. 1901 m. įkurtas bažnyčios statymo komitetas. Kadangi vietos valdžia leidimo statyti bažnyčią nedavė, aktyvistai nusprendė pastatyti paprastą namą.
1904 m. spalį vidaus reikalų ministras leido Muravjovo kaime, privačiame name, įrengti katalikų koplyčią. Toliau buvo paprasčiau. Į Mažeikius 1905 m. balandžio 25 d. paskiriamas kunigas Pranciškus Meškauskas. Šiame formaliai privačiame name pradedamos aukoti šv. Mišios. 1905 m. balandžio 29 d. koplyčia buvo pašventinta ir dedikuota Pranciškaus Asyžiečio garbei, o 1906 m. perstatyta – iš šonų prijungtos dar dvi patalpos, pailginta, pristatytas bobinčius su bokšteliu. Faktiškai buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuri 1906 m. spalio 8 d. iškilmingai pašventinta. Tais pačiais metais buvo pastatyta 10 sieksnių ilgio ir 5 sieksnių pločio klebonija, o 1907 m. – špitolė. Joje du kambariai buvo skirti mokyklai, kurią įkūrė „Saulės“ draugija.
Mažeikių parapijos didieji atlaidai buvo paskelbti Pranciškaus Asyžiečio – pagal bažnyčios titulą. Atskiru popiežiaus raštu leista sekmadieniais po rugpjūčio 2 dienos švęsti Porciunkulės atlaidus.
1905 m. gegužės 1 d. padarytas pirmas įrašas parapijos metrikų knygoje – pakrikštytas Jonas Bernotas. Tais pačiais metais mirę parapijiečiai pradėti laidoti naujose kapinėse ant Ventos kranto. Prieš tai mirusieji buvo laidojami antroje kelio pusėje buvusiuose mažuose, vadinamuosiuose Skurvydo kapeliuose (dabar čia miesto stadionas ir tvenkiniai).
Reikėjo didesnės bažnyčios
1922 m. Mažeikius aplankęs vyskupas P. Karevičius išsakė palinkėjimą, kad mieste būtų pastatyta didesnė nauja bažnyčia. Senoji Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia nebegalėjo sutalpinti visų tikinčiųjų, kadangi miestas sparčiai plėtėsi, todėl nuspręsta statyti naują bažnyčią, kuriai sklypas paskirtas Birutės gatvėje. Tačiau parapijiečiai su tokiu sprendimu nenorėjo sutikti. Vieni norėjo naujuosius maldos namus statyti senosios bažnyčios vietoje, o kiti – kitoje geležinkelio pusėje – senamiestyje. Kun. D. Žukauskas nesuskubo organizuoti statybos darbų, nesugebėjo suvienyti parapijiečių, todėl aistros dar labiau įsiplieskė. Be to, naujos bažnyčios statybai ypač priešinosi prekybininkai, kurie turėjo savo parduotuves Bažnyčios gatvėje ir agitavo prie jų prisijungti vietinius gyventojus. Ginčai užsitęsė keletą metų.
1926 m. Birutės gatvėje, bažnyčiai skirtame sklype, buvo pastatytas cementinis kryžius, kuris žymėjo būsimos bažnyčios šventoriaus vietą, tačiau paskirta vieta netenkino gyventojų, buvo prašoma statybos vietą pakeisti. Pagrindinis tokių permainų motyvas tas, kad Birutės gatvė nebuvo išgrįsta, o J. Basanavičiaus gatve į bažnyčia būtų patogu ir sausa ateiti. 1927 m. kovo mėn. naujai paskirtas klebonas A. Strazdas galutinai išjudino statybas, išsprendė visus nesutarimus, nuramino susipriešinusius parapijiečius. 1929 m. galutinai apsispręsta bažnyčią J. Basanavičiaus gatvėje statyti jau nebe šv. Pranciškaus garbei, bet pašvęsti Švenčiausiai Jėzaus Širdžiai.
1929 m. kun. N. Petkus pašventino bažnyčios kertinį akmenį. Į naujai pasirinktą sklypą Urvikių, Reivyčių ir Naikių k. gyventojai vežė akmenis, žvyrą, medieną. Buvo išlieti pamatai ir pasamdyti meistrai, bet A. Strazdo rūpesčiu parengtas būsimos bažnyčios projektas nepatiko Kurijai ir bažnyčios statybos komitetui. Naujai paskirtas kun. S. Budvytis pasikvietė architektą V. Landsbergį-Žemkalnį bažnyčios projektui perdaryti. Pagal naują projektą buvo pertvarkyti jau išlieti pamatai, sienos mūrijamos iš raudonų plytų. 1930 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia. Pagrindiniai statybos darbai buvo atliekami iki 1936 m. Tų metų rugpjūtį bažnyčią Švč. Jėzaus Širdies garbei konsekravo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis.
Senoji bažnyčia nugriauta
Nuo 1951 m. senojoje Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pamaldos nebebuvo laikomos. 1959 m. birželio mėn., po vyskupo P. Maželio apsilankymo, ši bažnyčia vėl trumpam atvėrė duris, tačiau sovietų valdžiai nepatiko dviejų bažnyčių funkcionavimas, todėl 1960 m. Vykdomasis komitetas perėmė senosios bažnyčios patalpas ir jas pavertė sandėliu. Keletą metų tame pastate buvo baldų parduotuvė, o 1984 metais nugriautas. Dabar senosios Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vietą ženklina pastatyta ir 1992 m. birželio 6 d. pašventinta atminimo koplyčia.
Suremontuota naujoji
Per II pasaulinį karą Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies (tuomet naujoji) bažnyčia, kaip ir senoji, buvo apdraskyta ir apšaudyta, du sviediniai kliudė jos bokštą, buvo nudraskytas stogas, išmušti langai, išplėštos durys, sujauktas vidus, sulaužytas ar išnešiotas visas inventorius. Pokariu sovietinė armija bažnyčioje buvo įrengusi radijo stotį, o jos bokšte iškėlusi radijo antenas. Frontui nutolus, kun. V. Rašimas grįžo į kleboniją ir viename kambaryje įrengė koplyčią. Netrukus bažnyčia buvo suremontuota ir 1948 m. gegužę joje vėl vyko pamaldos. Maršalka I. Ruginis atgabeno iš Dargių k. varpą, kurį dargiškiai paaukojo bažnyčiai.
1938 m. gegužės 1 d. pašventintas šv. Antano altorius, kurio paveikslą nutapė dailininkas R. Kalpokas. Šis dailininkas bažnyčią dar dekoravo 1943 m. Po II pasaulinio karo baigus bažnyčios atstatymo darbus, sumanyta pakeisti Didįjį altorių. Iki tol buvęs Nukryžiuotojo Kristaus ir po jo kojomis suklupusios Švč. Marijos Magdalenos altorius daug kam nepatiko. 1958 m. pagal A. Vilimo projektą Didžiajame altoriuje pastatyta 3,4 m aukščio Švč. Jėzaus Širdies statula (aut. K. Švažas). Altorių statė meistras J. Ruginis. Iš pradžių statula buvo balta, vėliau ją nudažė. Bažnyčios šone buvo suprojektuotas kuklus altorėlis su atnaujinta Kryžiaus kančia ir Šv. Magdalena. Bažnyčios bokšto kryžių apie 1934–1935 m. padarė šaltkalvis Švarcas. Į LR kultūros vertybių registrą įrašyta bažnyčioje esanti skulptūra „Pieta“.
Šiuo metu bažnyčioje atliekami rekonstrukcijos darbai.
Parapijoje veikia bažnyčios organizacijos ir grupės: „Caritas“, Marijos legionas, chorai ir kt. Parapiją administruoja Telšių vyskupo paskirtas klebonas vicedekanas kan. Donatas Stulpinas. Jam talkina vikarai kun. Vytautas Dvaržeckis bei kun. Robertas Ramanovskis.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio naujoji bažnyčia
1992 m. gruodžio mėn. susibūrė iniciatyvinė grupė, siekusi pastatyti mieste antrąją katalikų bažnyčią ir atkurti parapiją naujoje miesto dalyje. 1993 m. ši grupė rajono Savivaldybei pateikė prašymą skirti Mažeikių naujamiestyje sklypą antrosios katalikų bažnyčios statybai. Po prašymu buvo trisdešimt du lapai tikinčiųjų parašų. Tais pačiais metais sudaryta komisija naujų maldos namų vietai parinkti. Bažnyčios statybai buvo pasiūlyti keturi sklypai. Dėl pasirinkto dabartinio bažnyčios sklypo kilo nemažai ginčų, buvo tvirtinama, kad šis sklypas visiškai netinka bažnyčios statybai. 1995 m. balandžio 4 d. Mažeikių muziejuje įvyko projektų konkursas. Iš trijų pateiktų projektų geriausiu pripažintas architektų R. Kazlausko ir H. Štaudės projektas: trikampio formos pastatas su 25 m aukščio bokštu. 1994 m. birželio mėn. būsimosios bažnyčios vietoje pašventintas kryžius. 1996 m. gegužę naujosios bažnyčios statybos teritorijoje, virš iškilusių būsimojo centrinio altoriaus pamatų, tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius aukojo pirmąsias šv. Mišias. Tą pačią dieną pašventintas ir kertinis akmuo.
Sumontuoti keturi varpai
2005 m. rugsėjo 8 d. Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Jonas Boruta pašventino keturis iš Vokietijos Ense-Bremeno parapijos atvežtus varpus, kurie vėliau buvo iškelti Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios bokšte. Pirmą kartą Mažeikiuose šie varpai nuskambėjo 2005 m. spalio 9-ąją – naujosios bažnyčios konsekracijos dieną. Šių varpų skyrimu Mažeikių naujajai bažnyčiai rūpinosi Telšių vyskupijos garbės kanauninkas Vokietijoje Gerhardas Langė. Visi keturi varpai išlieti 1947 metais, o prieš atvežant į Lietuvą jie buvo restauruoti. Didžiausio varpo svoris apie tris tonas, mažiausiojo – apie toną. Visi varpai yra elektromechaniniai ir skambina pagal nustatytą programą.
Vieni aktyviausių – ateitininkai
Bažnyčios klebonu 2016 m. vyskupo paskirtas kun. Gintaras Lengvinas. Jam talkina vikaras kun. Klemensas Jaraminas bei rezidentas kun. Paulius Jaraminas. Parapijoje veikia parapijos ir jaunimo chorai, „Caritas“, Dekanato šeimos centras, Motinos maldoje bei Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentų rengimo grupės, ateitininkai ir kt.
Apie pastaruosius plačiau pasidalinti mintimis sutiko parapijos Ateitininkų kuopos narė Deimantė Rusteikaitė. Pasak jos, ateitininkai yra jaunimo ugdymo organizacija, kurios misija – vadovaujantis katalikiška pasaulėžiūra ugdyti patriotiškai nusiteikusius jautrios širdies, tvirtos valios ir šviesaus proto jaunuolius, pasirengusius aktyviai ir kūrybiškai įsijungti į religinę, visuomeninę, kultūrinę, intelektualinę bei pilietinę veiklą. „Ateitininkijos ideologija remiasi penkiais principais. Svarbiausia ateitininkui yra katalikiškumas. Tai atsispindi ir mūsų šūkyje „Visa atnaujinti Kristuje“. Kristus yra mūsų gyvenimo centras, todėl ateitininkas turi stengtis gyventi pagal Bažnyčios mokymą. Mūsų kuopos nariai kiekvieną penktadienio vakarą ir sekmadienį gieda, skaito skaitinius, berniukai patarnauja šv. Mišiose. Norėdami geriau pažinti Kristų ir įvertinti savo pasirinktas vertybes, dalyvaujame, savanoriaujame rekolekcijose ar kituose katalikiškuose renginiuose: Atsinaujinimo savaitgaliuose, Lietuvos jaunimo dienose, krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“. Taip pat mums svarbi Lietuvos istorija. Remiantis tautiškumo principu, ateitininkų kuopos visoje Lietuvoje šimtmečio proga turi sukurti filmuką, pristatantį tam tikrą Lietuvos istorijos įvykį. Mūsų kuopa dabar kuria filmuką apie Lietuvos partizanus. Su moksleiviais ieškojome Milių bunkerio, esančio netoli Krakių gyvenvietės. Norėdami palaikyti ryšį su kitomis kuopomis, o ir geriau pasiruošti Lietuvos šimtmečiui, rudenį organizavome renginį „Lietuvai 100“, kuriame kalbėjome apie Nepriklausomybės Akto signatarus ir gilinomės, koks ateitininkų indėlis padarytas Lietuvai per šimtą metų. Susidurti su gyva istorija, nei skaityti istorijos vadovėlius iš tiesų įdomiau, tiesa, ateitininkai nevengia ir knygų skaitymo. Dar vienas labai svarbus principas – inteligentiškumas. Dar 1911 metais pradėtas leisti ateitininkų žurnalas „Ateitis“ gyvuoja ir šiandien, o ir pats pavadinimas – ateitininkai – kilo nuo šio žurnalo vardo. Kuopos susirinkimo metu skaitome ir analizuojame įvairius tekstus, kartais žiūrime filmus, kurie padeda ugdytis bendražmogiškas vertybes. Kalbame apie politines ir moralines problemas, kylančias jaunam žmogui. Dažnai kalbame apie mokyklą ir apie savo pasiekimus. Šeimyniškumo principo taip pat nepamirštame. Į kuopos veiklą stengiamės įtraukti ir tėvelius, kad jie patys geriau suprastų, ką veikia jų vaikai bažnyčioje, kokias vertybes ugdosi. Paskutinis principas – visuomeniškumas – taip pat mums nesvetimas. Kai tik pavyksta, visuomet dalyvaujame muziejaus organizuojamuose renginiuose. Aktyviai dalyvaujame ir miesto šventėse, drauge einame klausytis koncertų. Taigi, ateitininkuose, manau, kiekvienas jaunas žmogus gali atrasti to, ko trokšta jo širdis, – pasakojo Mažeikių šv. Pranciškaus Asyžiečio ateitininkų kuopos narė. – Kalbant apie save, į parapijos veiklą įsijungiau dar būdama šeštokė, po metų atradau ateitininkus, o dar po poros metų daviau moksleivės ateitininkės įžodį. Iš tiesų, gali pasirodyti, kad labai ilgai priklausiau kuopai ir nedaviau įžodžio, bet dėl to tik dar labiau džiaugiuosi. Būdama devintoje klasėje supratau, kad jau subrendau šiam dalykui ir esu pasiruošusi įžodžiui, jog galiu ne tik mokytis ir perduoti kitiems, ką išmokau, kuo tikiu ir gyvenu. Ateitininke tapau dėl labai paprastos priežasties: išvykusi į pirmąjį ateitininkų renginį, supratau, kad noriu būti tokia, kaip tie moksleiviai. Mane žavėjo tų jaunuolių entuziazmas, kūrybiškumas, aktyvumas, tikėjimas šviesia Lietuvos ateitimi, tvirtas požiūris į gyvenimą, dideli siekiai ir darbai. Šiandien, nors ir praėjus daug metų nuo pirmo susitikimo su ateitininkais, vis dar jaučiu tą kibirkštėlę širdyje.“
Gražios ir vertingos
Mažeikių rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Rūta Končiutė-Mačiulienė kalbėdama apie bažnyčias teigė, kad būtų apskritai sunku išskirti kurią nors vieną rajono bažnyčią. „Kiekviena jų savotiškai graži, vertinga ir miela. Visus maldos namus esu aplankiusi, žinau apie juos nemažai įdomių detalių. Taigi mielos ir abi miesto bažnyčios. Pagal gyvenamąją vietą priklausau Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijai, su malonumu lankausi šioje bažnyčioje. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, dažnai trumpinant vadinamoje tiesiog Senamiesčio bažnyčia, taip pat retkarčiais apsilankau. Čia pakrikštyta mano dukra, čia visada pasidžiaugiu dailininko Rimto Kalpoko sieninės tapybos darbais. Žinoma, džiugina ir pastaruoju metu bažnyčioje vykstantys restauracijos bei remonto darbai. Gera matyti, kad abiejų bažnyčių klebonai ir vikarai puikiai dirba ne tik bažnyčioje, bet telkia savo parapijiečius įvairioms bendroms veikloms, įsijungia į kultūrinį miesto ir aptarnaujamų kaimų parapijų gyvenimą“, – sakė R. Končiutė-Mačiulienė.
Puslapį parengė Vaida GALDIKĖ
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
