Mokslo pasaulis trina rankas: pietinėje uostamiesčio dalyje, vienoje kuršių senovės gyvenviečių, archeologai neseniai rado dar vieną medinį šulinį pelkių rūdai plauti.
Tai jau ketvirtas nuo 2011 metų Žardės-Bandužių archeologiniame komplekse rastas šulinys. Jis itin gerai išsilaikęs. Radinys iškeliavo į sostinę, Lietuvos nacionalinį muziejų (LNM), ten bus restauruojamas, o vėliau ir eksponuojamas.
„Vienas po kito randami senovės metalurgijos pėdsakai Žardėje dar kartą patvirtina, jog prie Klaipėdos būta visame regione unikalaus vikingų epochos objekto, prekybos ir amatų centro. Kalbame apie ištisą senovės pasaulio kompleksą su buvusiomis trimis pilimis, gyvenvietėmis, kapinynais, gamybinėmis zonomis“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) direktorius dr. Jonas Genys.
Šiuo metu minėtoje vietovėje pradėti vykdyti dar vieni archeologiniai tyrimai, jie apims 5 tūkst. kv. m plotą.
Unikalus paveldas
Anot mokslininkų, šio centro geografinė padėtis prekybinių ryšių požiūriu yra puiki – vos už 1,5 km nuo Kuršių marių, į jas įtekančios Smeltalės (Žardupės) žemupyje.
„Vietovės situacija analogiška tokiems pripažintiems Baltijos jūros prekybos centrams, kaip Gruobinia Latvijoje, Viskiautai Sembos pusiasalyje Kaliningrado srityje, Trusas Lenkijoje ir panašiai. Klaipėdos miesto paribyje rasti archeologijos paminklai užima didžiulę erdvę – per 83 ha teritoriją. Joje yra 12 valstybės saugomų archeologinių objektų, iš jų net 10 – senovės gyvenvietės“, – dėstė J. Genys.
Tyrinėjant gyvenvietes paaiškėjo, kad skirtingais amžiais tik dalis jų buvo gyvenamos.
„Kitose buvo dirbama. Šias zonas galima vadinti išskirtinai gamybinėmis ir tiesiogiai susijusiomis su senovės metalurgijos procesais. Rasta medžio anglių gamybos vietų, ugniaviečių bei žymieji Žardės šuliniai pelkių rūdai plauti“, – teigė muziejaus vadovas.
2011 metais Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto tyrėjų komanda atkasė 778–971 metais datuojamą rentininį šulinį. Jis buvo kruopščiai konservuotas, restauruotas ir dabar eksponuojamas MLIM. 2015-aisiais rastas lentinės konstrukcijos šulinys, o 2016 metais – dar vienas rentininis šulinys, jie datuojami X-XI amžiais.
Šią vasarą maždaug už 100 metrų nuo tos vietos, kur buvo aptiktas pirmasis šulinys, archeologai rado jau ketvirtąjį.
„Buvo kasinėjamas 1100 kv. m plotas. Aptikome ugniavietę, titnaginių dirbinėlių, lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi ir 95 cm aukščio šulinį. Jo viduje buvo akmeninis trintuvas pelkių rūdai smulkinti, dugnas išklotas skaldytais perdegusiais akmenimis. Lentos, po dvi iš keturių pusių, suformuojant šulinuką, buvo tiesiog įkastos į žemę ir viršuje sutvirtintos medinėmis pertvaromis“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo archeologas Simonas Sprindys.
Preliminariai svarstoma, kad šis šulinys taip pat buvo naudojamas vikingų laikotarpiu (VIII-XI a.), kai kuršiai intensyviai prekiavo bei plėšikavo Baltijos jūros regione. Skandinavų sagose aprašytas ne vienas šios genties karių susidūrimas su danų, švedų vikingais, o patys kuršiai kronikininko Adomo Brėmeniečio XI amžiuje įvardyti kaip „žiauriausios genties“, nuo kurios visi bėgo, atstovai.
Abipus Smeltalės upės, jos žemupyje, išsidėsčiusios trikampiu ir nutolusios puskilometrį viena nuo kitos stovėjo trys medinės pilys. Iki mūsų dienų išliko tik Žardės ir Laistų piliakalniai, o Gibišių piliakalnis buvo sunaikintas sovietmečiu.
Sudomino Vilnių
Iš pažiūros neišvaizdūs šuliniai ir jų aplinkos radiniai byloja apie buvusį itin sudėtingą ir ilgą geležies gamybos procesą.
Prisikasę pelkių rūdos žmonės ją smulkindavo, plaudavo šuliniuose. Taip pat reikėdavo pasigaminti medžio anglių, tai trukdavo apie dvi paras, malkos smilkytos iš molio ar žemių padarytuose sarkofaguose.
Rūda buvo lydoma storasieniuose moliniuose cilindruose, vadinamuose rudnelėmis. Spėjama, kad geležies lydimo procesas trukdavęs nuo kelių iki keliolikos valandų. Norint gauti vieną kilogramą geležies, reikėdavo išlydyti 12–13 kg geros rūdos ir sunaudoti 12–20 kg medžio anglių.
„Aplinkybė, kad palyginti dideliame plote aptinkamos metalurgijos zonos, yra labai įdomi. Galima svarstyti, kad Žardės kuršiai galbūt prekiavo geležimi su gentainiais iš kitų vietovių, o gal net eksportavo ją. Juk nemažai geležies reikėjo ir laivams statyti. Deja, kol kas nesame aptikę nė vieno kuršiško laivo likučių. Vienoje gyvenviečių rastos tik kelios laivo kniedės“, – aiškino J. Genys.
Archeologas Gintautas Zabiela, vienas geriausių šalyje piliakalnių ir senovės gyvenviečių tyrinėtojų, „Lietuvos žinioms“ teigė, jog vis labiau atsiskleidžiantis Žardės metalurgijos centras yra tik antras tokio dydžio Lietuvoje.
„Panašus yra Lieporiuose, netoli Šiaulių, ten taip pat aptikti keli šuliniai pelkių rūdai plauti. Tačiau Žardės atvejis įdomus dėl geografinės aplinkos, nes šalia – Kuršių marios. Galima drąsiai kelti prielaidą, jog Smeltalės žemupyje ar pamaryje būta uosto. Į jį atplaukdavo ir prekeivių iš svetur. Laivus reikėjo remontuoti, o gal juos ir statė čia pat, tad geležies poreikis galėjęs būti didelis“, – svarstė archeologas.
Naujai rastą šulinį į Vilnių išsivežė LNM atstovai. Šis muziejus iki šiol neturėjo geležies amžiumi datuojamo šulinio.
„Radinys – labai įdomus, vertingas ir gerai išsilaikęs. Jis buvo iškeltas bei transportuotas į muziejų. Dabar jo specialistai šulinį konservuos, restauruos. Procesas gali trukti keletą metų. Ateityje bus atliekami radioaktyviosios anglies tyrimai, jie leis nustatyti šulinio amžių“, – sakė LNM archeologė Dalia Ostrauskienė.
Lrt.lt
