Kultūros paveldo tema kol kas nėra laikoma tiek pat aktualia kaip automobilių statymo vietos, taršos, masinių festivalių finansavimo ar pramonės plėtros klausimai, tačiau ji itin svarbi, jei norime išsaugoti mūsų Klaipėdos tapatybę. Pastaruoju metu belieka apgailestauti, kad kultūros paveldo tvarkymas teegzistuoja kaip valstybinių institucijų imitacinis darbas, kuomet daugelis nuostabių, valstybės ir miesto istorijai itin reikšmingų pastatų griūva tiesiog akyse. Apmaudu, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija veiksmais parodo, kad miesto tapatumas, jai rūpi ne per labiausiai: tesuranda vos 100 tūkst. eurų istorinių pastatų fasado tvarkybos darbams, šykščiai pasiteisindama, kad privatūs savininkai nesusitvarkę savo dokumentų. Toks miesto savivaldybės požiūris mirtinai pražudys istorinius pastatus.
Prefektūra kaip lietuvybės Klaipėdoje įsitvirtinimo simbolis, malūnas kaip miesto ekonomikos klestėjimo ženklas, Klaipėdos uosto valdybos pastatas (N. Uosto g. 5) kaip jūrinės valstybės atributas, kapitono namas (Uosto g. 23) kaip pirmojo Lietuvos kapitono Juozo Andžiejausko pėdsakas, Senasis Klaipėdos malūnas Tilžės gatvėje kaip miesto ekonominio klestėjimo simbolis – visi jie pasmerkti likti apleistais ir galiausiai žlugti, jei miesto valdžios požiūris nepasikeis. Apleisto kultūros paveldo statusu šiandien esantis legendinis Baltijos kino teatras yra miesto valdžios ir KPD nekompetencijos ir apsileidimo rezultatas. Kodėl valdžios pareigūnai, kurie yra atsakingi už savo funkcijas, nevykdo paveldosauginės veiklos ir gauna atlyginimus „už nieką“? Aktyvūs ir neatlygintinai ariantys visuomeninkai raštų gausa padaro netgi daugiau nei paveldo srities specialistai ir valdžios paskirti „tvarkdariai“. 30 metų nesprendžiamos problemos dėl vis prastėjančios kultūros paveldo būklės pradeda „badyti akis“ tiek miesto gyventojams, tiek svečiams.
Pažymėtina, kad toks miesto apsileidimo pavyzdys nėra laikytinas tarptautiškai įprasta praktika. Lenkija, kuri daro didelį progresą savojo istorinio paveldo atstatymo srityje, pakeitė Gdansko, Elbingo ir Olštyno miestų pilką peizažą (be to, šie įvardyti miestai priklausė Rytų Prūsijos regionui, kai Klaipėda buvo šio regiono šiaurinės provincijos centras). Lenkai nesibaimina vokiškos architektūros atstatymo ir puoselėjimo, o priešingai – kuria papildomą vertę turizmo ir paslaugų sektorių industrijos srityje. Pažymėtina, kad Gdanskas nuo II Pasaulinio karo nukentėjo net labiau nei Klaipėda. Vis tik, tai, ko nespėta sugriauti karų ir sovietmečio okupacijos metu, griaunama šiandien. Išties apmaudu, kad dabartinė miesto valdžia, užuot bent pabandžiusi atkurti ikikarinio miesto fragmentus, tęsia sovietinio planavimo tradicijas. Kokia to pasekmė? Priešingai nei Gdanskas su nuostabiais atstatytais istoriniais pastatais ir bažnyčių bokštais Klaipėda šiandien tapo pilku pramoniniu miestu.
Kas turi būti daroma? Pirma, Klaipėdos miesto valdžia privalo sustabdyti istorinio miesto naikinimą. Krentantis istorinių pastatų fasadų tinkas, skylančios sienos ir kylantys moderno stiliaus įtartini pastatai buvusių užstatymų vietose naikina miesto istorinio miesto išklotinę. Smiltynės Kurhauzo tvarkymas, nors buvo žadėta, taip ir neprasidėjo. Kaip visada pasiteisinama, kad stringa „popierių tvarkymas“. Daugelis senamiesčio pastatų kenčia ne nuo viešojo transporto sukeliamos vibracijos, bet nuo valdininkų absoliučios nekompetencijos. Rodos, sustoti nesiruošiama – Tiltų gatvės paskelbimas tik pėsčiųjų zona, dar labiau numarins senamiestį. Aklos ir nerealios politikų vizijos Klaipėdos senamiesčiui taps visuotine pražūtimi.
Dabar Klaipėdos legendinį paštą jau „puošia“ žali tinklai, skirti apsaugai nuo plytgalių byrėjimo ant vaikštančių žmonių. Apmaudu, kad, nepaisant įmonės „Lietuvos paštas“ pertvarkų, nebuvo pasitelktos jokios priemonės paveldo objekto avarinės būklės suvaldymui. Šis įspūdingas raudonų plytų pastatas tebėra vienas žinomiausių ir turbūt gražiausių miesto architektūros paminklų. Visgi, kol vyko įmonės „Klaipėdos paštas“ laikinos pertvarkos, miesto savivaldybė ir KPD Klaipėdos skyrius net nesiteikė prisiimti moralinės atsakomybės už Klaipėdos centrinio pašto avarinės būklės pašalinimą. Gal KPD Klaipėdos skyriaus koridoriuose jau ruošiamas dar vienas projektas, kaip pašalinti šį istorinį pastatą ir atlaisvinti gerą vietą modernaus ir su istorine aplinka niekaip nesuderinamo pastato iškilimui? Ne paslaptis – viešojoje erdvėje jau pasklido žinia, jog KPD vis vilkino laiką rekonstrukcijos projekto derinimui.
Dar vienas neadekvačiai vertinamo istorinio Klaipėdos paveldo pavyzdys. Daržų g. 14 namo istorija yra ganėtinai įdomi architektūriniu ir istoriniu požiūriu. Anot Kalvystės muziejaus muziejininko ir restauratoriaus Dionyzo Varkalio pasakojimų, šis namas buvo pastatytas iš Klaipėdos pilies plytų. Taigi mes turime unikalų namą su stambiomis raudonomis plytomis iš Klaipėdos pilies! Dar vienas įdomus aspektas, kad barokas Klaipėdos krašte nebuvo toks ryškus, tačiau jis visgi paliko pėdsakų ir Klaipėdos senamiestyje. Šis pastatas – mūrinis, dviejų aukštų su mansarda, beveik kvadratinio plano, simetrinės kompozicijos, gana grubokų proporcijų. Pastato architektūra turi vėlyvojo baroko stiliaus bruožų, būdingų Klaipėdos gyvenamiesiems namams. Kodėl toks unikalus miesto architektūrinis likutis yra paliktas likimo valiai ir nesusilaukia miesto valdžios dėmesio?
Klaipėdos miesto architektūra, ilgą laiką buvusi Europos civilizacinėje erdvėje ir dėl to turėjusi puikius vaizdingus istorinius statinius, tik paskutiniojo šimtmečio metu dėl karų ir gūdaus sovietmečio prarado anksčiau suformuotas Klaipėdos miesto dalis. O dabar vyraujantis rytietiškos kultūros požiūris galutinai sunaikino ir po to dar išlikusius istorinius fragmentus. Nebegalime sau leisti taip lengvabūdiškai naikinti neįkainojamos vertės Klaipėdos paveldo. Todėl Klaipėdos valdžia ir visuomenės dauguma privalo nustoti abejingai ar net paniekinamai žvelgti į ikikarinio architektūrinio paveldo likučius ir reikia realiai bandyti išspręsti miesto istorinių dalių atstatymo problemas. Atstatyti Biržos rūmai, bažnyčios, Biržos gatvelės kvartalas, Dangės šiaurinės pusės žvejų nameliai, Linų svarstyklių pastatas, Tiškevičių vila Kūlių vartų g. ir kt. išliekamąją vertę turintys istorinio paveldo objektai Klaipėdai suteiktų istorinio žavesio, o gal netgi mūsų Klaipėdai suteiktų potencialo siekti UNESCO pripažinimo. Varšuva po II pasaulinio karo buvo visiškai sugriauta, tačiau valdžios pastangos atstatyti senamiestį buvo įvertintos UNESCO pripažinimu. Kokios būtų istorinių pastatų paskirtys? Vakarų Europoje atkurtuose objektuose kuriasi smulkusis verslas, kavinės ir kitokio tipo privatus viešasis sektorius. Miesto valdžia privalo gyventojams kurti kuo jaukesnę aplinką, kuri trauktų gyventoją pasilikti, o ne kuo greičiau bėgti nuo niūraus ir pilko miesto svetur.
Šiuo metu Klaipėda, deja, yra labai panaši į sovietinio stiliaus Kaliningradą, tesiskiria tuo, kad Lietuvos uostamiestis turi kompleksinę istorinių pastatų teritoriją – senamiestį, o Kaliningrade paveldo objektai yra išsibarstę pavieniui ir vientiso komplekso nesudaro. Danės g. esantys pastatai prie rotušės sudaro tipišką „Kaliningradietišką“ vaizdą. Sovietiniai monstrai su „Klaipėdos“ atvaizdu užstoja nuostabius neogotikinius Teismo rūmus. Modernaus verslo centro pastatas prie pat rotušės sukelia nevienareikšmiškas emocijas, nes architektūros įvairių laikmečių nesuderinamumas nesudaro vientiso estetiško istorinio vaizdo. Tiltų g. 19 pastatas atvirai žeidžia senamiesčio istorinį audinį. Ten anksčiau buvusi Reformatų bažnyčia, kaip bebūtų keista, nėra pažymėta jokiomis atminimo lentomis. Kodėl gi neatstačius Reformatų bažnyčios, ir, neįkūrus Reformacijos ir liuteronų-evangelikų istorijos muziejaus? Juk tai būtų dviguba nauda: ir atkuriama senojo miesto dominantė, ir kultūrinės veiklos atsiradimas senamiestyje. Neabejotinai Reformatų bažnyčios muziejus būtų garsi visame Rytų Prūsijos regione ir Lietuvoje. Klaipėda turi turtingą miesto istoriją ir šį potencialą būtina išnaudoti miesto produkto išgarsinimui pasaulyje, o „architektūros desovietizacija“ yra viena iš būtiniausių miesto istorinių dalių aplinkos gerinimo bei humanizavimo priemonių. Tačiau tai negali būti pakeičiama tipiškais moderniais statiniais, bet atkuriama identiškai pagal istorinę ar ikonografinę medžiagą.
Vadinasi, Klaipėdai, norinčiai visiškai pakeisti įvaizdį ir tapti visam Baltijos regionui patraukliu miestu, požiūrio į istorijos ir paveldo politiką pasikeitimas yra būtinas. Juk, mieste, gausiame išskirtinių sąlygų, atkurti senojo miesto fragmentus būtų visapusiškai naudinga. Taip, šis procesas yra ilgas ir reikalaujantis daug pastangų. Tai būtų ne ketverių darbo politikos įdirbis, bet greičiau kelių dešimtmečių rezultatas. Vis tuo pat svarbu pažymėti, kad tai ir ne kokia utopija. Gdansko, Olštyno, Elbingo, Drezdeno ir kitų Vakarų miestų paveldo politikos rezultatai mums šiandien yra lyg neginčijamas to įrodymas. Miesto istorinės dalys yra sudėtingi organizmai, kuriuose anksčiau vyko prekyba, viešasis gyvenimas, pramonė. Dabar šios dalys mums turi tapti pasididžiavimo savo miestu, klestinčio turizmo ir smulkaus verslo bei įvaizdį gerinančiais veiksniais.
