„Kai kurie istorikai Telšius lygina su Romos miestu, nes Romos miestas esąs pastatytas ant septynių kalvų, o Telšiai irgi pastatyti ant kalvų, kalvelių“ – tokiu išradingu palyginimu tekstą apie Telšius pradeda straipsnis 1939 metų „Žemaičių prieteliuje“. Šiandienos architektūros istorikui tarpukario Telšius, ko gero, derėtų lyginti su Kaunu. Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė, o Telšiai – simbolinė Žemaitijos sostinė. Architektūros modernumu Telšiai taip pat nenusileido. Nors statybų skaičiumi šių miestų lyginti nėra kaip, atskirų projektų unikalumu šie miestai gali drąsiai varžytis. Užtenka priminti 1937 m. pagal architekto Vsevolodo Kopylovo projektą pastatyta Telšių stačiatikių Šv. Mikalojaus cerkvę. Tai bene vienintelis kubizmo architektūros pavyzdys Lietuvoje. Taigi, kuo gi įdomi ir išskirtinė tarpukario Telšių architektūra?
Urbanistiniai ir architektūriniai miesto pokyčiai, natūralu, atliepia bendruosius to meto Lietuvos miestų raidos dėsningumus. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu statybų procesai gana vangūs. Ryškesni modernizacijos procesai prasideda tik 1931 m., gavus pirmaeilio miesto teises. Palaipsniui atsigaunant po didžiosios pasaulį ištikusios ekonominės krizės, Telšiuose prasidėjo intensyvesnių, o ir stilistiškai išraiškingesnių statybų laikas. Visgi skirstymas į du raidos dešimtmečius – tai tik supaprastinta schema. Kiekviename mieste, skirtinguose urbanistiniuose, gamtiniuose bei istoriniuose kontekstuose galime įžvelgti tik šiai vietai būdingas unikalias charakteristikas.
Modernizacija bei urbanistinio planavimo užuomazgos
Miesto gyventojų skaičius Pirmosios Respublikos metais išauga nuo 4700 gyventojų 1923-iaisias iki maždaug 6000 gyventojų 1939-aisiais. Palaipsniui plėtėsi ir teritorija. Svarbiausias dokumentas, reguliuojantis šiuos augimo procesus – miesto planas. Kaip 1934 m. rašė architektas Feliksas Bielinskis: „Miestams vystytis bendras apstatymo planas tiek reiškia, kiek valstybei konstitucija.“ Deja, nepaisant poreikio, urbanistiniais planais Lietuvos miestai pasigirti negalėjo. Telšiai nebuvo išimtis. Miesto planas buvo parengtas tik 1937 metais. Projekto autoriai – inžinieriai Petras Butrimas ir Aleksandras Kočegūra. Šis dokumentas, leido Telšiams atsidurti tarp pažangiųjų Lietuvos miestų, kurie tokį projektą suskubo parengti dar nepriklausomoje Lietuvoje.
Pamatiniu modernių miestų planavimo principu modernizmo epochoje buvo funkcinis miesto teritorijos zonavimas, suformuojant individualias kvartalų funkcijas. Tokio miesto teritorijų suskirstymo tikslas buvo siekis pramonės įmones atskirti nuo gyvenamųjų namų, taip pat aiškiai suformuoti miesto centrą kaip reprezentacinę teritoriją. Telšiuose apie funkcinio zonavimo užuomazgas galime kalbėti jau 1932 m. Nors mieste dar nebūta pramonės kvartalo (vienintelė stambi pramonės įmonė 1931 pastatytas, o 1932 atidarytas linų audimo ir verpimo fabrikas „Mastis“), tačiau jau būta mūro kvartalo, kuriam priskirta Didžioji, Turgaus, Kęstučio ir Iždinės gatvės.
Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje pradedama aiškiau išskirti ir naujoji reprezentacinė miesto zona, kuri vadinama Naujamiesčiu. 1937 m. „Lietuvos aidas“ publikacijoje, skirtoje Telšiams, rašo: „Prie Telšių miesto yra naujamiestis, kuris jau sulaukė gana rimtos statybos, kaip tai mūrinė pradžios mokykla, amatų mokykla, Žemaičių muziejaus rūmai <...> Ir šiaip naujamiestyje jau atsirado gražių namelių su elektra, radiju ir telefonais.“ Nors ir spontaniškas, be miesto plano, tokios teritorijos formavimasis iš esmės atspindėjo modernizmo idėjines nuostatas. Svarbu, kad ir tuometė visuomenė šiuos principus gana aiškiai suvokė kaip modernėjimo ženklą. 1937 m. „Žemaičių prieteliuje“ rašoma: „Kiekvienas kiek senesnis miestas gana ryškiai skiriasi į dvi dalis – senąjį miestą, kuris pasižymi trobų-trobelių sugrūdimu, ir naująjį miestą, kurs yra laisvai išsiplėtojęs: plačios, tiesios gatvės, namai pasupti sodais.“
Beje, Telšiuose leidžiamame laikraštyje galime įžvelgti ir tam tikrų architektūros kritikos apraiškų. Naujamiesčio teritorija kritikuojama kaip per menkai susieta su senąja miesto dalimi: „Didžiausią vargą patiria naujamiesčio gyventojai, kurių nemaža dalis yra valdininkai ir turi kasdien bėgioti gana tolokai į tarnybą.“ Ne visiems patiko ir naujosios pradžios mokyklos vieta. Spaudoje situacija žaismingai pašiepiama: „Vienas burmistras sumanė prie savo sklypo, toli už miesto, pelkėse pastatyti mokyklą. Gal tai ir gerai, nes inžinieriai įgys praktikos, kaip pelkėse statomi mūrai. Kitas nutarė darbą tęsti, bet nors ir „priežiūra“ buvo, ir limuzinais lakstė visokie Bimšteinai – šiandien nueikite ir pasižiūrėkite, kaip atrodo! Atrodo, kad ten ne mokykla statoma, bet kad tai kažkas panašaus į Trakų pilies griuvėsius ar kokį Ispanijos namą, kurį iš vienos pusės Cabalero, o iš antros pusės Franco su granatomis apdaužė. Įdomu, kiek tūkstančių ten sukišta?“
Nepaisant to, kad, žvelgdami iš šių dienų pozicijos, miesto raidoje galime įžvelgti modernaus miesto planavimo užuomazgų, svarbiausias tarpukario Telšių modernėjimo ženklas buvo infrastruktūros tvarkymas. Miesto vaizdas keitėsi keičiantis gatvėms. Kelių grindimas ir tvarkymas buvo nuolatinis ir nepertraukiamas procesas, kuriam buvo sunaudojama nemaža savivaldybės biudžeto dalis. Antai 1932 m. tuometis miesto burmistras teigia, kad iš 11660 metrų gatvių, priklausiusių miestui, tik 3925 m. buvo grįstos. Negrįstose gatvėse vienintelis infrastruktūrinis patobulinimas buvo mediniai šaligatviai. Tad „neišbrendamų“ miesto kelių sutvarkymas, natūralu, buvo pirmosios būtinybės klausimas.
Grindžiant gatves buvo tvarkomas ir užstatymo pobūdis. 1932 m. „Lietuvos aide“ galime rasti informacijos, kad „miesto savivaldybės nutarimu bus nugriauta daug namų, kurie per daug išsikišę į gatves. Už nugriautus namus nebus atlyginta“. Siekta pažaboti ir savarankiškas statybas. Antai archyviniuose šaltiniuose minimas nelegaliai kalvę Nevarėnų gatvėje pastatęs miestietis Stasys Kybartas. Telšių miesto statybos komisija pavedė statinį nugriauti ir už savivaliavimą išrašyta bauda. Kur kas rimtesnės modernizacijos ambicijos buvo siejamos su vandentiekio bei kanalizacijos įvedimu, kuri mieste pradedama tiesti 1939 m. Deja, tai buvo gana vėlyvas sumanymas, kuris nepriklausomoje Lietuvoje nespėjo įsibėgėti.
Evgenios Levin nuotrauka
Architektūriniai Telšių ženklai
Vaikštant po šiandieninį miestą, tarpukariu įvykusius pokyčius visgi ryškiausiai liudija atskiri išlikę pastatai. Prie ankstyviausių tarpukario Telšių raidą skatinusių pokyčių būtina paminėti 1926 įkurtą Telšių vyskupiją. Naujai besikuriančiame religiniame centre 1927 m. spalio 4 d. iškilmingai atidaryta kunigų seminarija. Inžinieriaus Povilo Taračkovo projektuotas konservatyvios, istoristinės stilistikos, masyvaus keturių aukštų pastatas žymėjo miestelio architektūrinių pokyčių pradžią. Netrukus iškilo ir impozantiškos architektūros Vyskupų rūmai, kuriuose gyveno Telšių vyskupas bei buvo įkurdintos kurijos įstaigos. Pastatą projektavo vienas žymiausių to meto Lietuvos architektų – Vladimiras Dubeneckis, o statybos darbus paržiūrėjo inžinierius Romanas Steikūnas.
Bemaž tuo pat metu iškilo ir architekto Vinco Puko suprojektuoti geležinkelio stoties keleivių namai. Didžiausias trasos Kretinga–Telšiai–Kužiai pastatas duris atvėrė 1928 m. Stoties architektūra moderni, puošta charakteringu ažūriniu dekoru. Tačiau objektas svarbus ne tik kaip naujųjų architektūros tendencijų pirmtakas mieste, tačiau ir kaip besikeičiančių susisiekimo sąlygų ženklas. 1932 m. atidarius visą geležinkelio liniją, Telšiai per Kretingą buvo sujungti su pagrindiniu šalies uostu – Klaipėda. Tai gerokai keitė ne tik ekonominę, tačiau ir socialinę atmosferą. Miestas atsivėrė pokyčiams. Į tokius masinius renginius kaip 1938 m. Žemaitijos žemės ūkio ir pramonės paroda jau galėjo susirinkti iki 30 tūkstančių žmonių. Kaip rašė amžininkai, palaipsniui nyko „iki tol buvęs „atsiskyrimas“, kuris pačius telšiečius iš dalies padarė daugiau prisirišusius prie senovės, prie jau kiek atgyvenusių veikimo formų“.
Itin svarbus XX a. pirmosios pusės miesto modernėjimo elementas – elektrifikacija. Telšiai gana anksti, 1933 metais, sugebėjo atsisakyti nenaudingos privačios koncesijos ir pasistatė nuosavą elektros stotį. Dyzelinės elektros stoties projektą parengė Telšių apskrities inžinieriaus pareigas einantis Jonas Sidabras. Pastato statyba atsiėjo apie 40 tūkst. litų ir, anot elektrinės inžinieriaus, buvo „bene pirmoji Lietuvoje iš pagrindų naujai pastatyta ir moderniškai savivaldybės įrengta“ tokio pobūdžio įstaiga. Objektas iškilo per itin trumpą laiką – tris su puse mėnesio. Nepaisant visuomenės abejonių dėl objekto reikalingumo, elektrinė ilgainiui tapo vienu iš svarbiausių miesto pajamų šaltinių. 1939 m. iš 328 tūkst. miestelio pajamų didžiausią dalį sudarė būtent įplaukos iš elektrinės – 130 tūkst. Įdomu, kad to meto spaudoje galime atrasti žinių ne tik apie techninę bei ekonominę tokio objekto reikšmę, tačiau ir pastebėjimų, kad stotis yra „viena gražesnių ir pavyzdingesnių Lietuvoje“. 1944 m. rugpjūčio mėn. vokiečiai atsitraukdami elektrinę susprogdino.
Svarbu paminėti, kad ketvirtojo dešimtmečio Telšių architektūrinius procesus kuravo žymūs Lietuvos modernizmo meistrai. Nuo 1934 m. vasaros Telšių apskrities inžinieriaus pareigas iš J. Sidabro perėmė Prahos aukštosios technikos mokyklos absolventas architektas Steponas Stulginskis. 1936 m. sausio 19 d. tarnyboje jį pakeitė ne menkesnio kalibro modernistas, taip pat Prahoje mokslus baigęs – Vsevolodas Kopylovas. Ne mažiau svarbi aplinkybė, kad 1935 m. miesto burmistru tapo Briuselyje aukštosios karo inžinerijos mokyklos bei Lježo universiteto absolventas, inžinierius Ignas Slabšys. Tarptautinė vadovų patirtis veikė ir miesto tvarkymo sprendimus bei architektūrinį charakterį. Ne atsitiktinai apie šį laikotarpį „Vakarų“ dienraštis poetiškai rašo: „Kartais žmogus gyvendamas ilgesnį laikotarpį vienoje aplinkumoje negreit pastebi, kad ta prispausta kasdienė aplinkuma, it magiškosios lazdelės veikiama, labai staigiu tempu ima ir pasikeičia. Tokį, vos ne kinematografišką pasikeitimą yra pergyvenusi gražioji Žemaičių žemės sostinė – Telšiai.“
Būtent šiuo laikotarpiu iškilo svarbiausieji Telšių modernistinės stilistikos pastatai. Įdomu, kad net trys iš jų yra skirti švietimo paskirčiai: 1935 m. S. Stulginskio suprojektuotos Vyskupo Valančiaus vardo valdžios gimnazija bei naujoji pradžios mokykla ir 1936 m. V. Kopylovo projektuota Amatų mokykla. Investicijos į mokslo infrastruktūrą miesto raidai suteikė ryškų socialinį charakterį. Nors savivaldybė visuomet nemažą savo pajamų dalį skyrė pradžios mokyklų išlaikymo reikalams, suteikiant šioms mokykloms patalpas, kurą, elektros energiją, inventorių, šelpiant beturčius mokinius, visgi būtent šie pastatai esmingai pakeitė švietimo sistemos sąlygas mieste. Gimnazija yra neabejotinai ryškiausių Lietuvos modernizmo pastatų sąraše, o kiek santūresnės architektūros Amatų mokykla buvo svarbi ir kaip savotiškas intelektualinis centras. Čia veikusiuose statybos bei stalių skyriuose buvo puoselėjama Lietuvos dizainui būdinga modernizmo ir tautiškumo sąveika. Amatų mokyklą būtų galima pavadinti savotišku Žemaitijos Bauhauzu.
Kalbant apie švietimo klausimus nereikėtų pamiršti ir svarbaus fakto – žydų bendruomenės, kurios svarbiausias akcentas dar 19 a. viduryje įsteigta Telšių rabinų seminarija, aukštoji talmudo mokykla „Jašiva“ buvo laikoma viena didžiausių tikybinių studijų įstaigų visame pasaulyje. 1920 m. buvo atidaryta mergaičių gimnazija, įėjusi į „Javneh“ mokyklų tinklą. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio įstaiga Lietuvoje. Tiesa, architektūrine prasme šie objektai buvo artimi istorizmui. Prie miesto veido modernėjimo kiek daugiau prisidėjo 1933 m. duris atvėrusi žydų ligoninė.
Telšių, kaip Žemaitijos sostinės, statusą savotiškai įtvirtino Žemaičių muziejus „Alka“. Kartu su Amatų mokykla savotišką architektūrinį kompleksą sudaręs pastatas išlaiko modernistinį Telšių architektūros charakterį. 1937 m. S. Stulginskio projektuotas pastatas neturi jokių muziejams būdingų pagražinimų – kolonų, frontonų ar dekoratyvios lipdybos, kurie tradiciškai išreiškia reprezentatyvų objekto charakterį. Asimetriškos kompozicijos pastate dominuoja lygūs fasadų paviršiai. Net ir būdamas kuklesnio mastelio, savo architektūriniu sprendimu „Alkos“ muziejus buvo gerokai modernesnis nei Vytauto Didžiojo karo ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kompleksas Kaune. Nors sumanymo statyti muziejus būta Šiauliuose, diskutuota dėl Klaipėdos krašto muziejaus, Telšiuose iškilęs pastatas vienintelis tokio pobūdžio objektas iškilęs ne sostinėje.
Taigi, trumpai pažvelgę į architektūrinius bei urbanistinius procesus, galime drąsiai teigti, kad ketvirtajame dešimtmetyje Telšiai tapo ne tik svarbiu Žemaitijos kultūros židiniu, tačiau ir vienu iš svarbiausių Lietuvos modernizmo centrų. Funkcinių tipų įvairovė, miesto infrastruktūros pokyčiai bei unikalūs architektūriniai sprendimai leidžia miestui ir šiandien didžiuotis tarpukario architektūriniais ženklais.
Dr. Vaidas Petrulis yra architektūros istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas
