Gruodį paskutiniame laikraščio numeryje apžvelgsime Vadagių piliakalnį bei pasižvalgysime po jo apylinkes. Tai piliakalnis Sedos seniūnijoje, prie Vadagių kaimo.
Lokacija
Piliakalnis pasiekiamas keliu Ukrinai–Šiliai ties nežymiu kelio posūkiu (dešinėje yra sodyba) pasukus per laukus į kairę pietryčių kryptimi, už 1,2 km – yra kiek dešiniau eglynėlio.
Piliakalnis
Piliakalnis įrengtas Varduvos kairiojo kranto kyšulyje, ties Ragupio žiotimis. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 35 m ilgio, 25 m pločio pietiniame krašte. Čia supiltas 30 m ilgio, 29 m pločio, 2 m aukščio pylimas, kurio 4 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 45 m ilgio, 6 m pločio, 1 m gylio griovį, už kurio yra antras 0,3 m aukščio, 5 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 14 m aukščio.
Pylimas ir aikštelė labai apardyti bulviarūsių, vakarinis aikštelės kraštas nuplautas. Piliakalnis apaugęs lapuočiais, pomiškis iškirstas.
Į pietus nuo piliakalnio, 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė.
Tyrimai
Vadagių piliakalnis pažymėtas 1899 m. F. Pokrovskio sudarytame Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1903 m. atliko archeologas Liudvikas Kšivickis, 1966 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.
Padavimai
Pasakojama, kad piliakalnyje buvusi žemaičių pilis, kurią švedai sugriovė kartu su Grobino ir Užpilių pylimais per tris savaites trukusį mūšį. Nurodoma, kad 1864 m. piliakalnio urvuose slapstydavosi Žemaičių sukilimo dalyviai. Pasakojama, kad čia, toliau nuo kaimo, žmonės slėpė bulves nuo kaizerinių okupantų.
Užrašytame padavime teigiama, kad toje vietoje, kur dabar yra Vadagių piliakalnis, buvęs didelis dvaras. Tą dvarą iš abiejų pusių juosusi Varduvos upė. Kartą atėjęs toks senelis ir prakeikęs tą dvarą su visais žmonėmis. Tuoj kilusi didelė audra, lietus, patvinusi upė ir užnešusi dvarą krūmokšniais, žemėmis. Nuo to laiko ten vaidenasi įvairios būtybės, numirėliai. Taip ir atsiradęs Vadagių piliakalnis.
Tos apylinkės gyventojai pasakoja, kad prieš tą piliakalnį buvęs dvaras. To dvaro ponas ant piliakalnio buvęs pastatęs pilį. Vėliau nežinia kokiu būdu tas dvaras dingęs, palikusi tik viena pilis, o paskui ir ta buvusi sugriauta. Po pilies sugriovimo giliai žemėje giedodavo gaidys. Jis giedodavo naktį ir dieną dvyliktą valandą. Gaidžiui nustojus giedoti, ėmęs verkti vaikas. Vaikas verkdavęs tik naktimis ir dar ne kiekvieną naktį. Dar vėliau, kada viskas nutilę, žmonės, užmiršę baidymus, ėmė laidoti bulves. Kartą žmogelis, veždamas bulvių vežimą, ėmęs ir įgriuvęs giliai į piliakalnio dugną. Čia jis pamatęs didelę salę, jos vidury stalą, apie kurį sėdėję labai gražūs, bet suakmenėję žmonės. Paskui tas žmogelis nė juste nepajutęs, kaip kalno viršuje atsiradęs. Tą savo atsitikimą papasakojo žmonėms.
Vadagiai
Tai kaimas Sedos seniūnijoje. Rytiniu pakraščiu teka Varduva; jos kairiajame krante yra Vadagių piliakalnis, vadinamas Pilale, Švedkalniu. Išlikęs apleistas Kulijos malūnas. Pietuose ribojasi su Renavu, vakaruose – su Skėrių k. Veikia Vadagių hidroelektrinė, yra tvenkinys.
Vadagių kaimo dalis prie Kulijos malūno buvo vadinamas Letukiais. Šis pavadinimas žinomas iš XIX a. I pusės kartografinės medžiagos.
Seniūnija
Sedos seniūnija yra Mažeikių rajono pietvakariuose. Šiaurėje ribojasi su Židikų, rytuose – su Šerkšnėnų seniūnija, pietuose – su Telšių ir Plungės, vakaruose – su Skuodo r. Centras – Seda. Kerta respublikinės reikšmės keliai Mažeikiai–Plungė ir ašaka į Telšius ir rajoniniai keliai: Seda–Židikai, Seda–Barstyčiai, Seda–Rubikiai, Seda–Pašilė.
Gyventojai: 1999 m. – 3863 gyv., iš jų 1445 Sedoje. 2005 m.: moterys – 1893, vyrai – 1772, vaikai iki 16 m. – 801; darbingų žmonių skaičius – 2299; bedarbių skaičius – 980 (Sedoje bedarbių sk. – 318, 15–24 m. – 18, 25–49 m. – 205, 50–64 m. – 95); pensinio amžiaus – 824; socialiai remtinų: šeimų skaičius – 163, žmonių skaičius – 3492, invalidų, globojamų – 130, asocialių šeimų – 19.
Seda
Mažeikių rajono miestas, seniūnijos centras. Plotas 3,9 km². Yra 24 km į pietvakarius nuo Mažeikių, septynių kelių susikirtimo vietoje (keliai į Telšius, Mažeikius, Plungę, Renavą, Žemalę, Rubikus, Nevarėnus). Per Sedą teka Varduva, rytiniame miesto pakraštyje telkšo Sedos ežeras.
Sedoje yra dvi medinės bažnyčios – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (nuo 1770 m.) ir Šv. Jono Nepomuko (nuo 1783 m.), Vytauto Mačernio gimnazija, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos Sedos filialas, biblioteka, vaikų darželis, pirminės sveikatos priežiūros centras, paštas, gaisrinė, kredito unija. Veikia Sedos bendruomenė.
Sedos miestas su gatvių tinklu, aikštės planu, užstatymo fragmentais įrašytas į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą (U V36).
Gatvės
Sedos mieste yra šios gatvės (bendras jų ilgis – 16,14 km): A. Baranausko (ilgis 0,300 km), Bažnyčios (0,200 km), Ylakių (1,450 km), Taikos (0,300 km), Telšių (0,600 km), Klaipėdos (0,340 km), Vytauto (0,620 km), Židikų (0,700 km), Žemaitės (0,100 km), J. Basanavičiaus (0,120 km), Rožių (0,060 km), Pergalės (0,320 km), Mažoji (0,400 km), Gadono (0,500 km), Vilties (0,130 km), Piliakalnio (0,600 km), Domijos (0,250 km), Žvejų (0,100 km), Sedulos (0,100 km), L. Giros (0,200 km), Draugystės (0,350 km), Tiesos (0,300 km), Šviesos (0,300 km), Kolūkiečių (0,100 km), Ežero (1,100 km), Paupio (0,100 km), Mokyklos (0,200 km), Gėlių (0,050 km), Dariaus ir Girėno (1,050 km), Pievų (0,700 km), Kaštonų (0,100 km), Žalioji (0,200 km), A. Bartusevičiaus (1,000 km), P. Plechavičiaus (0,300 km), Pušų (0,400 km), Liepų (0,400 km), Skrynlankės (0,200 km), Užpilių (0,900 km), Šiaurės (0,200 km), Aušros (0,100 km), Kultūros (0,200 km), Kalvų (0,100 km), Žydvario (0,300 km), Varduvos (0,100 km).
XVII a. dokumentuose minima, kad seniausia Sedos gatvė turėjo būti Senoji gatvė, dar vadinama Senų laikų keliu. Jis vingiavo dabartine J. Basanavičiaus gatve, toliau ėjo palei upę ir ties didžiąja bažnyčia įsijungė į dabartinę Varduvos gatvę. Šiaurės vakaruose Senoji gatvė įsiliedavo į dar XX a. pradžioje taip vadintą Gruobenės kelią (Kuršo kryptimi). 1764 m. inventoriuje minima turgaus aikštė, kuri galutinai susiformavo po 1765 m., kai Sedos dvaro savininkas Aleksandras Sapiega ir klebonas Jonas Damaševičius susikeitė žemės sklypais. Tada buvo nutiesta dabartinė Bažnyčios gatvė, senųjų gyventojų dar vadinama Pyla.
Istorija
Seda minima nuo XIII amžiaus. XV a. Seda pradėjo garsėti kaip judrus pasienio su Livonija prekybos centras. Prie dvaro XVI a. pradžioje pastatyta bažnyčia, 1500 m. jau buvo Sedos miestelis, o 1508 m. įkurta parapija. 1538 m. vėl minimas miestelis, 1655 m. jam suteiktos turgaus ir prekymečių privilegijos. Miesto raidą skatino strateginė padėtis – prie kelio iš Livonijos į Žemaitiją. XVII a. viduryje ir per Šiaurės karus smarkiai nukentėjo. XVIII a. 2-ojoje pusėje atsigavo, 1780 m. gauta nauja prekymečių privilegija (minima kaip miestas). 1765 m. nutiesus naują kelią, pradėta formuoti dabartinė Bažnyčios gatvė. 1914 m. ant pušinių polių pastatyti visi namai, esantys kairiojoje užpelkėjusioje Sedulos upelio pusėje. Po 1831 m. sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo tuometiniai Sedos savininkai Sapiegos, miesto valdos iš jų atimtos ir perduotos valstybei. Gyventojai taip pat buvo aktyvūs 1863 m. sukilime, platino uždraustą spaudą. 1855 m. Sedoje dirbo vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kurio garbei pavadinta miesto centrinė aikštė. 1999 m. aikštė sutvarkyta. 2000 m. Sedoje pastatytas A. Baranausko biustas (aut. skulptorius Osvaldas Neniškis). 1886 m. sudegė visa vakarinė miestelio dalis. I pasaulinio karo metu, 1915–1918 m., buvo Sedos apskrities centras.
Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. spalio 6–7 d. įvyko Sedos kautynės. Minint kautynių 50-metį, aikštėje, prie bažnyčios, pastatytas paminklas (aut. Osvaldas Neniškis) kritusiems Tėvynės apsaugos rinktinės kariams atminti. 1950–1959 m. buvo rajono centras.
2004 m. liepos 16 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas.
Puslapį parengė Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
Informacija ir nuotrauka iš lt.wikipedia.org, mke.lt
