Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – mažeikiškiai minėjo įvairiais renginiais. Išvakarėse prie Mažeikių geležinkelio stoties organizuota akcija „Juodasis birželis“. Antradienį trėmimų 75-osios metinės paminėtos iškilmingu Seimo posėdžiu istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje, kur dalyvavo ir būrelis mažeikiškių. Seimo nariai tremtiniai perdavė Lietuvos vėliavą bendrijos „Lemtis“ nariams ir projekto „Misija Sibiras 2016“ dalyviams.
Lūšėje, prie kryžiaus tremtiniams atminti, aukotos šv. Mišios, skambėjo dainos apie Lietuvą, šoko jaunimas. Mažeikiuose klubas „Mano namai“ vykdė akciją „Tegul žydi bijūnai“, padėjo bijūnų žiedus prie geležinkelio stoties esančios tremtinių atminimo lentos.
Mažeikių šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje eksponuojama Gintauto Aleknos fotografijos darbų paroda „Kur gyveno lietuviai...“
Perdavė vėliavas
Seime vykusiame minėjime bendrijos „Lemtis“ narys Aleksandras Rubinovas prisiminė pirmąsias ekspedicijas į Sibirą, kurių vienintelis tikslas buvo sugrąžinti atmintį, slopintą penkiasdešimt metų, surinkti tragiškos mūsų istorijos įrodymus. Anot jo, taip gimė visuomeninė bendrija „Lemtis“, suvienijusi tuos, kuriems svarbi ne tik atkovota tautos laisvė, bet ir jos kaina. „Bendrija „Lemtis“ per 27-erius metus dalyvavo 47 ekspedicijose. Aplankė veik visas Rusijos sritis, kuriose buvo tremtinių iš Lietuvos – 90 proc. visų išlikusių tremties vietų“, – pažymėjo A. Rubinovas. Tačiau, jo nuomone, dabartinės ekspedicijos – tai tik laikina priemonė, neužtikrinanti ilgalaikio Sibire esančių kapinių išsaugojimo, ir reikalingi konkretūs tarpvalstybiniai susitarimai.
Seimo posėdyje dalyvavo ir mažeikiškiai bendrijos „Lemtis“ nariai G. Alekna, Gražina Žukauskienė, Loreta Dimienė bei Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos atstovai ir Merkelio Račkausko gimnazijos gimnazistas, kurie šiemet vyks į tolimąjį Sibirą tvarkyti lietuvių tremtinių kapų.
Pasak Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktoriaus pavaduotojos Laimos Bartkuvienės, šiais metais gimnazija vykdys projektą „Išsaugokime atmintį“: „Bus organizuojama ekspedicija į Krasnojarsko kraštą, kurią padės vykdyti bendrijos „Lemtis“ nariai, nes visų mūsų bendras tikslas – atgaivinti tautos gyvąją atmintį ir iš užmaršties bei sunaikinimo išgelbėti tautiečių kapavietes. Pirmą projekto vykdymo žingsnį pradėjome nuo dalyvavimo minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti, Lietuvos Respublikos Seime. Minėjime išklausėme gilių ir jausmingų prisiminimų ir patyrimų žmonių, kurių likimus laužė ir daužė okupacija ir genocidas. Prisiminimais dalijosi Seimo narė Vida Marija Čigriejienė, bendrijos „Lemtis“ narys aktorius A. Rubinovas, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas ir kiti. Visų kalbėjusių mintys mokiniams, ypač tiems, kurie vyksta pirmą kartą, padėjo suprasti ekspedicijų reikšmę ir svarbą. Jaunoji karta mato Lietuvą tokią, kokia ji yra, nes kitokios jie negali įsivaizduoti. Su didžiuliu jauduliu Nepriklausomybės aikštėje stebėjome Valstybės vėliavos pakėlimo ceremoniją. Buvome pastebėti ir pagirti už drąsą ir idėjas dalyvauti ekspedicijoje kultūros ministro Šarūno Biručio, švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės, socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės, Seimo nario Juliaus Sabatausko. Dalyvaudami tokiuose renginiuose, ekspedicijose, tarsi patys prisiliečiame prie praeities, imame giliau ją
pažinti, nes tik patys patirdami istorinių įvykių verpetus, galėsime pasirinkti tinkamus sprendimus ateityje. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai pasauliniai įvykiai vėl primena, kokia trapi yra laisvė, kokia svarbi yra pareiga Tėvynei.“
G. Alekna džiaugėsi, jog turėjo galimybę pabendrauti su Ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi, kultūros ministru Š. Biručiu ir užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, aptarti ekspedicijų į Sibirą problemas, finansavimo galimybes. Pasak ekspedicijų vadovo, kultūros ministras išreiškė norą kartu vykti į Sibirą.
Renginio metu sovietų tremtį patyrę Seimo nariai V. M. Čigriejienė, Arimantas Dumčius, Donatas Jankauskas, Kazimieras Kuzminskas, Vincė Vaidevutė Margevičienė ir J. Sabatauskas perdavė Lietuvos valstybės vėliavą ekspedicijų į tremties vietas dalyviams – bendrijos „Lemtis“ nariams ir projekto „Misija Sibiras 2016“ dalyviams.
„Juodasis birželis“
Birželio 13 d., 20 val. vakaro, prie Mažeikių geležinkelio stoties rinkosi buvę tremtiniai, kiti mažeikiškiai pagerbti ištremtųjų, negrįžusių iš tolimųjų kraštų – paminėti 75-ąsias tremties metines ir dalyvauti akcijoje „Juodasis birželis“
Akcijos metu iš degančių žvakučių sudėtas žodis „Lietuva“. Šalia degė ir pačių akcijos dalyvių suneštos žvakutės. Skambėjo tremtinių ir politinių kalinių choro „Atmintis“ giedama giesmė „Marija, Marija“ ir Lietuvos himnas. Perskaitytas Bernardo Brazdžionio eilėraštis.
Renginio vedėjas Paulius Mylė priminė skaudžius mūsų tautos trėmimų istorijos faktus, kvietė vieningai pabūti drauge ir pagerbti tremtinius bei kovotojus už Lietuvos laisvę.Tremtiniai dalijosi atsiminimais.
Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė dėkojo susirinkusiems pagerbti tautos istorinę praeitį, žmones, kurie ne savo valia paliko tėvynę.
„Trėmimai – nors ir skaudi, bet praeitis. Gyvenkime, džiaukimės šia diena ir gyvenimu, savo artimaisiais. Būkite sveiki, laimingi, kupini vilties ir gerumo vienas kitam“, – linkėjo I. Macijauskienė.
Aukojo šv. Mišias
Antradienį Lūšėje, prie kryžiaus tremtiniams atminti, uždegus žvakutes, padėjus gėles ir iššovus tris salves už iš Lūšės geležinkelio stoties iškeliavusius žmones, už visos Lietuvos tremtinius ir už Lūšės bendruomenę, susirinkę buvę tremtiniai, jų artimieji ir kiti renginio dalyviai dalyvavo šv. Mišiose, kurias aukojo Mažeikių šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras kun. Klemensas Jaraminas:„Šiandien šv. Mišių vieta ir pats formatas skirtingas, negu mes įpratę Dievo namuose matyti ir visa tai išjausti, bet vienas bendras vardiklis visuomet išlieka – tai susitikimo jausmas. Šiandien mes susitinkame šv. Mišiose, kurios aukojamos šalia geležinkelio stoties, su Eucharistiniu Jėzumi. Šita vieta taip pat yra susitikimų vieta. Kiek iš tikrųjų čia buvo sulaukta ir sutikta malonių svečių, kiek buvo išlydėta žmonių į ilgesnę ar trumpesnę kelionę. Su ilgesiu buvo laukiama, kada tas žmogus vėl sugrįš. Iš čia pajudėjo pirmieji vagonai su mūsų tautiečiais, kraštiečiais, su lietuviais į Sibiro platybes. Su skausmu išlydėdami šių kraštų gyventojus žmonės turbūt nebesitikėjo jų sulaukti. Kai kurie iš jūsų esate liudininkai, kad ištremtieji nesugrįžo į savo tėviškę, į savo gimtuosius namus. Šv. Mišių aukoje prisiminkime tuos, kurie liko svetimame krašte su savo mintimis, svajonėmis ir lūkesčiais, meile tėvynei. Turėtume prisiminti ir tuos, kurie tos žemės nepasiekė, atidavė paskutinį atodūsį pakeliui, ir melstis už tuos, kurie yra gyvi tų laikų liudytojai. Taip pat turėtume viltingai žvelgti į ateitį, kad tokių išbandymų Dievas mūsų tautai daugiau nebeduotų.“
Nutiesė „tiltą“
Literatūrinė-muzikinė kompozicija „Tiltas“, kurioje dalyvavo Mažeikių kultūros centro tremtinių ir politinių kalinių choras „Atmintis“, Židikų kultūros centro vokalinis ansamblis „Šatrija“ bei Lūšės bendruomenės jaunimas, persipynė su buvusių tremtinių atsiminimais.
Atsiminimais iš savo vaikystės, prabėgusios tremtyje, dalijosi Aleksandra Božonienė, pasak kurios, dukra paprašiusi užrašyti, kas vyko jos tuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu, kad jaunoji karta žinotų, ką teko išgyventi tėvams ir protėviams.
Renginio vedėjas Paulius Mylė susirinkusiesiems skaitė Birutės Petrauskienės išsaugotą savo tėvelio laišką, kuriame pačiais gražiausiais ir meiliausiais žodžiais kalbama apie mamą, išsakytas rūpestis jos sveikata ir dėkingumas už tai, kad išnešiojo, pagimdė, lingavo, užaugino ir išleido į pasaulį. Būdamas toli nuo namų jautė didžiausią meilę savo motinai ir motinai Tėvynei.
Lūšės bendruomenės pirmininkė Jadvyga Jagminienė po tremtinių ir politinių kalinių choro „Atmintis“ dainų ir buvusių tremtinių atsiminimų pakvietė visus iš praeities sugrįžti į dabartį ir paklausyti jaunosios kartos dainų, pasidžiaugti smagiais šokiais ir niekada neprarasti vilties bei džiugios nuotaikos.
Kvietė sodinti bijūnus
Tą pačią dieną Mažeikių klubas „Mano namai“ vykdė akciją „Tegul žydi bijūnai“. Klubo nariai, važinėdami išpuoštu arklio traukiamu vežimu, kvietė visus džiaugtis vasaros žiedų žydėjimu ir puošti savo aplinką kvapniais ir nuostabiai žydinčiais bijūnais.
Kviesliai užsuko ir į Savivaldybės kiemą, kur juos pasitiko Savivaldybės vadovai ir darbuotojai. Klubo „Mano namai“ vadovė Krista Kinčienė pasveikino Savivaldybės darbuotojus dovanodama įvairiaspalvius bijūnus ir kvietė palaikyti šią akciją kuriant grožį mieste.
Savivaldybės meras Antanas Tenys pritarė klubo idėjai papuošti miestą bijūnų žiedais: „Dėkojame už gražią iniciatyvą ir tikimės, kad šių nuostabių gėlių – bijūnų – Mažeikiuose atsiras vis daugiau ir daugiau.“
Iš Savivaldybės kiemo kviesliai pasuko prie geležinkelio stoties, kur padėjo bijūnų puokšes prie Atminimo tremtiniams lentos.
Dalijosi prisiminimais
Sedoje ir jos apylinkėse gyvenantys buvę tremtiniai ir jų artimieji kasmet susirenka prisiminti tolimų laikų išgyvenimus. Šiemet, minint 75-ąsias tremties metines, susirinkusiems dar buvo parodytas tikrais faktais paremtas meninis filmas.
Pirmoji savo šeimos tremties istoriją papasakojo sediškė Irena Mažeikienė: į tolimąją Magadano sritį, kur buvo ištremtas jos tėvelis, pasimatyti su juo vyko Irenos mama su trimis dukterimis. Plinkšiškio Mečislovo Mažeikos šeima (abu tėvai ir šeši vaikai) buvo ištremti 1951-aisiais. Ištrėmimo priežastis, M. Mažeikos teigimu, buvusi ta, kad jo tėvai buvo ūkininkai ir turėjo apie 30 hektarų žemės. Laimei, 1959-aisiais į Lietuvą grįžo visa Mažeikų šeima.
Taip pat kalbėjo tremtyje (1951 m.) gimęs Fortūnatas Pocevičius, Irena Želvienė, kurios tėvelis buvo politinis kalinys ir buvo išvežtas į lagerį. Marytė Mineikienė šiek tiek papasakojo apie buvusį tremtyje savo dėdę.
Po skaudžių prisiminimų buvo rodomas filmas „Ekskursantė“, kuriame pasakojama vienuolikametės lietuvės mergaitės istorija apie pabėgimą iš perpildyto krovininio traukinio, kuriuo į Sibirą buvo gabenami tremtiniai. Įveikusi apie 6 tūkstančius kilometrų, patyrusi pačių baisiausių pažeminimų ir ne kartą žvelgusi mirčiai į akis, mergaitė vis dėlto pasiekia Lietuvą. Nors „ekskursantės“ abu tėvai mirė dar nepasiekus tremties vietos, mergaitė, sėdėdama savo gimtųjų namų prieangyje, tvirtai ištaria: „Dabar aš nieko nebebijau“, ir visiškai nekreipia dėmesio į pro šalį pravažiuojančią pilną kareivių mašiną.
„Buvę tremtiniai, žiūrėdami šį iki širdies gelmių sukrečiantį filmą, tikriausiai dar ryškiau prisiminė tuos kraupius laikus, o salėje sėdintys žiūrovai negalėjo sulaikyti ašarų“, – sakė Sedos kultūros centro direktorius Gintautas Griškėnas, o buvusi tremtinė I. Mažeikienė dar pridūrė, kad tokių „ekskursantų“ tais baisiais laikais buvo ne vienas.
Gajutė ABELKIENĖ
Valerija KVEDARAITĖ
Nuotraukų autoriai Gajutė Abelkienė ir Gintautas Griškėnas
