Antradienį Mažeikių rajono savivaldybės tarybos posėdžių salėje Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialistai pristatė pranešimus apie informacinį karą, kuris, pasak pranešėjų vyksta kasdien.
Tikslas – paveikti priešininkus
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialistai Auksė Ūsienė ir Tomas Čeponis susirinkusiesiems pristatė pranešimus „Istorija – kaip informacinio karo įrankis“ ir „Priešiškos informacinės įtakos Lietuvoje: metodai, įgyvendinimo priemonės bei būdai“, atsakė į klausimus.
Pasak T. Čeponio, skirtingais laikotarpiais skirtingose žemės vietose buvo naudojamos skirtingos metodikos, kurių pagrindinis tikslas – paveikti savo priešininkus, savo oponentus kažkokia informacija ir taip pasiekti sau naudingų tikslų: Informaciniai karai yra patys naudingiausi, nes jų metu niekas nesugriaunama, o grobį gauna patį didžiausią.“
Pranešėjo teigimu, kada žmonės žino apie informacinį karą, yra pirmas gynybos lygmuo: „Supranti, kad tave nori kažkas apgauti, būni budresnis, kritiškiau vertini informaciją, iš kokių šaltinių ją gauni, ką tau bando pasakyti. Apie savo priešininkus taip pat lengvai susirenkama informacija, vėliau tą informaciją lengva analizuoti. Informacinis karas yra ilgas ir nenutrūkstamas procesas, kuris praktiškai eina per visas stadijas. Propaganda – viena iš technikų, kuri atsirado labai seniai. Tai mokslas ir menas. Vienas supratimas – viena pusė pateikia vieną informaciją, kita pusė – kitą. Tai normalu, tačiau toli gražu nėra paprasta. Vienas iš būdų – pateikti daug negatyvios informacijos apie tikslinę auditoriją. Kiti su jais nenori bendrauti, tas vienetas žlugdomas. Antras atvejis – santykis tarp auditorijų, kai nenori tarpusavy bendrauti. Tokias grupes lengviau pajungti pagrindinės tikslinės auditorijos valiai: vakarų partneriams turime pateikti apie save informaciją, jei pateiks kiti, bus neteisinga. Rytų auditorija irgi labai svarbi. Patys sugebėtume papasakoti apie save, tačiau tiek Rusijos, tiek Baltarusijos erdvė uždaryta ir nėra nė vieno kanalo, per kurį mūsų informacija pasiektų kaimyninę šalį. Jeigu priimtų nepalankius sprendimus, Rusija turėtų palaikymą iš savo gyventojų. Kuo labiau nekęs, tuo labiau motyvuoti jie bus.“
Informacinio karo taikiniais, pasak T. Čeponio, gali būti visos gyvenimo sritys. Rusija turi paletę visokių priemonių, kurias sėkmingai išnaudoja ir bando siekti tikslų. Propaganda transliuojama taip, kad paveiktų jausmus. Kultūra yra ir taikinys, ir propagandos šaltinis. Internetas – labai svarbus įrankis. Galima gauti bet kokio formato informaciją. Labai populiarėjantis reiškinys – socialinė žiniasklaida. Viena iš priemonių – „feisbukas“, kur sukurta nemažai profilių, skleidžiandžių negatyvą. Antra priemonė – „youtube“.
Dėmesys istorijai
A. Ūsienės teigimu, pastaruoju metu informacinio karo priemone tapo istorija. Pasak jos, Rusijos Federaciją valdantis režimas nemano, kad istorija yra tik viena iš mokymo sričių ir labai dažnai istoriją panaudoja geopolitiniams tikslams pasiekti, pavyzdžiui, sakydama, jog Krymas visada priklausė Rusijai. Pasak pranešėjos, veikimas per istoriją yra tautinių bendrijų, gyventojų kurstymas: „Kada Rusijai naudinga, mus nori parodyti naciais, fašistais. Bando identitetą palaužti, kad nebūtų svarbu nei valstybė, nei kita. Domėjimasis istorija kelia patriotizmą, tai parodė tyrimai. Išmušus tapatybės jausmą, kitų sričių gali ir nebeatakuoti. Istorija yra namo, valstybės pamatas, todėl ji taip smarkiai atakuojama. Tam panaudojamos visos priemonės, netgi animaciniai filmukai.“
Svarbu paaiškinti
Apibendrindamas pranešimus, T. Čeponis sakė, jog svarbiausia yra pažinimas – pirmiausia turime suprasti, kad mes tą problemą turime, o tada jau kažką daryti. Jo nuomone, svarbu paaiškinti žmonėms. Kita priemonė – stabdyti – reikia laikytis įstatymų ir kontroliuoti tuos, kurie skleidžia propagandą. Motyvacijos skatinimas ir analitinio mąstymo ugdymas jau vyksta mokykloje. Kiekviena pusė turi pateikti savo informaciją. Neužtenka išleisti knygą, reikia platesnės informacijos. Galiausiai svarbu kritinis mąstymas – kokiais šaltiniais galima pasitikėti.
