Praėjusį penktadienį paminėtas Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus 10-metis. Regis neilgas laiko tarpas, tačiau prisiminimų tikrai daug, kaip ir nuveiktų darbų. Renginyje dalyvavo ir muziejaus kolektyvą nuoširdžiai sveikino Klaipėdos rajono savivaldybės meras Vaclovas Dačkauskas, jo pavaduotojos Rūta Cirtautaitė ir Violeta Riaukienė, Savivaldybės tarybos nariai Regina Kernagienė, Rasa Petrauskienė, Česlovas Tarvydas, Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė ir jos pavaduotojas Valerijus Velkas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Šaulių organizacijos, karinių organizacijų atstovai, dvasininkai, žinoma, ir prie muziejaus pačių ištakų stovėję sąjūdininkai, visi geros valios žmonės, kuriems svarbu buvo ir yra istoriją išsaugoti, puoselėti ir niekam neleisti klastoti.
Renginio pradžioje Klaipėdos jūros šaulių 3-iosios rinktinės nariai išvyko padėti gėlių prie partizanų masinės kapavietės Drukiuose paminklo.
Įkūrimo istorija
Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus atidarytas 2006 m. liepos 22 d. Tais pačiais metais, spalio 1 d. tapo Gargždų krašto muziejaus filialu. Tačiau Klaipėdos rajono politinių kalinių ir tremtinių atminimo išsaugojimo, pagerbimo ir pateikimo plačiajai visuomenei idėja skleidėsi pačioje Sąjūdžio gimimo pradžioje – 1988 m. Apie tai kalbėjo vienas iš muziejaus iniciatorių Savivaldybės tarybos narys, Gargždų miesto garbės pilietis Česlovas Tarvydas. Dabartinis muziejus įsikūręs Prūsijos laikais buvusios žandarmerijos, o vėliau – KGB būstinės pastate, kuriame sovietmečiu veikė apylinkės vykdomasis komitetas. Šio pastato kieme ir netgi išvietėje buvo daug užkastų nukankintų partizanų, dalis iš čia važiuodavo į tolimesnius tardymus ir buvo išsiunčiami į tremties vietas. Pradžioje domėtis dabartinio muziejaus teritorija pradėjo Šaulių sąjunga, aktyvus jos narys Kazimieras Kačinskas sąjūdininkai − Kazys Budginas, Kazimieras Margevičius, ypač daug medžiagos surinko ir savo kaltiniais dirbiniais muziejų papuošė Dionizas Varkalis. Aktyviai įsitraukė visi buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai.
Pradžioje buvo nuspręsta, kad muziejus kursis pastate šalia pagrindinio buvusio vykdomojo komiteto pastato, kuris yra dabartinio komplekso dalis. Tuomet pirmųjų vadovų pareigas ėjo K. Margevičius, K. Kačinskas, Regina Jurkutė. Dar 1993 m. buvo pastatytas atminimo kryžius.
Česlovas Tarvydas vardijo ir rėmėjus, − tarp kurių, be Savivaldybės, dauguma žinomų ir dabar gyvuojančių rajono įmonių, organizacijų, užsienio fondas, taip pat ir pavienių asmenų.
Fondai
Tapęs filialu, muziejus turėjo 285 eksponatus. Juos Gargždų krašto muziejui deponavo LPKTS Klaipėdos rajono skyrius. Šiuo metu muziejaus pagrindiniame ir pagalbiniame fonduose yra 3194 įvairūs eksponatai − daiktai, dokumentai, nuotraukos (neskaitant depozito). Kompiuterinėse laikmenose saugoma apie 600 virtualių eksponatų. Muziejaus archyve saugomi dokumentai, nuotraukos, susiję su muziejaus įkūrimu ir veikla. Pastarųjų yra apie 400 vnt. Saugoma daugiau kaip 100 garso įrašų su tremtinių, politinių kalinių ir kitų asmenų prisiminimais. Nuolat vykdoma mokslinė veikla, eksponatai apskaitomi ir surašomi į inventorines knygas.
Projektinė veikla
2006−2015 m. laikotarpiu buvo vykdomi 45 projektai. 15 iš jų finansavo Klaipėdos rajono savivaldybė, 1 Lietuvos respublikos kultūros ministerija, LPKTS. Likusieji − iš muziejaus vidinių ir rėmėjų lėšų. Tai įvairios apimties, skirtingi savo turiniu projektai – nuo organizuojamų švenčių, akcijų, renginių, ekskursijų iki parodų. Pastarųjų buvo 30. Yra dvi tarptautinio lygmens kilnojamosios parodos, skirtos rezistencijai ir tremčiai Klaipėdos krašto regione. Kadangi muziejus įsikūręs buvusioje žandarmerijoje, pradėta rinkti istorinė medžiaga apie šį Mažosios Lietuvos istorijos tarpsnį. Palaipsniui tai išaugo į senosios Priekulės istoriją.
Edukacija
Tai teminės ekskursijos apie tremtį ir rezistenciją, apie senąją Priekulę, žandaro sodybos istoriją, Priekulės spaudą. Tai užsiėmimai, rašant laišką į tremtį, paskaitos apie senąją Priekulę, lydimos skaidrių, tai tekstų, parašytų senuoju gotišku šriftu skaitymas, tai šviečiamosios paskaitos apie tarpukario Lietuvą, panaudojant muziejaus fonduose esančią vaizdinę ir dokumentinę medžiagą. Tai ir filmų peržiūros. Vien Priekulės socialinių paslaugų centre pravesta edukacinių užsiėmimų bei skaityta paskaitų minėtomis temomis gal pusšimtis. Edukacijos buvo vykdomos Klaipėdoje – Sendvario ir Litorinos kurčiųjų mokykloje, Šilutės rajone – Šilutės, Kintų, Švėkšnos muziejuose, Žemaičių Naumiesčio, Rietavo muziejuje ir kitur. Su Jūros šaulių 3-iąja rinktine nuolat siejo parodinė veikla, projektai, šventės, renginiai.
Mokslinė tiriamoji veikla
Lietuvos tūkstantmečio metais buvo išleista knyga „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“. Nuolat renkama istorinė medžiaga apie tremtį ir rezistenciją. Renkant medžiagą, teko lankytis bemaž visose Klaipėdos rajono seniūnijose, taip pat kituose Lietuvos rajonuose ir miestuose. Šiuo metu irgi vykdomi moksliniai tyrimai, susiję su Klaipėdos rajono Mažosios Lietuvos regione esančių vietovių tremtinių sąrašais, KGB agentūra.
Muziejaus vadovė Sabina Vinciūmnienė dėkojo visiems, kas padėjo, rėmė, šelpė: Klaipėdos rajono savivaldybei, Priekulės seniūnijai, Klaipėdos jūros šaulių 3-ajai rinktinei, visai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai ir ypač Klaipėdos rajono filialui, buvusiam pirmininkui Česlovui Tarvydui ir dabartiniam – Jonui Šatkui, Dėkoju Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Priekulės gimnazijai, J. Lankučio viešajai bibliotekai ir jos Priekulės filialui, Pašlūžmio, Klaipėdos miesto Sendvario pagrindinei, Klaipėdos miesto Litorinos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinei mokykloms, Gargždų ir Priekulės kultūros centrams, filialui Drevernoje, artimiausiems kaimynams – Socialinių paslaugų centrui, laikraščiui „Banga“ – už muziejaus veiklos viešinimą. Su visais aktyviai bendradarbiaujama ir ieškoma dar naujesnių būdų, kaip pateikti, priartinti istoriją kuo didesnei visuomenės daliai.
Dar gyvi ir netgi savo negaliose tvirti buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, nors ir daug išpasakoję, vis dar turi ką papasakoti. Renginyje dalyvavusi judrėniškė buvusi partizanų ryšininkė Zuzana Pakalniškytė-Norkienė (slapyv. Mokytoja) papasakojo apie Judrėnų krašte veikusią Dariaus ir Kęstučio apygardos Dariaus rajono Pušies ir Rambyno rinktines, Paulavičiaus ir Žalgirio būrius, apie narsius vyrus ir moteris, kurie narsiai kovojo, tikėdamiesi atkovoti laisvę iš sovietų. Pati Zuzana 1947 m. buvo suimta 1947 m., kankinama, vėliau Rietave 4 mėnesius gulėjo ligoninėje, paleista, bet 1951 m. vėl suimta, Čeliabinsko lageryje išbuvo tik 4 metus, po Stalino mirties buvo paleista. Mūšiuose žuvo jos brolis Antanas pakalniškis-Žalgiris ir tėvas – slapyvardžiu Senelis. Pasakojo apie išdavystes, partizano Poškos seserį, kuri buvo užverbuota ir išdavė partizanus, tačiau šiuose kraštuose kad ir nuolat mažėjantys būriai laikėsi ilgai. Anot Zuzanos, paskutinis šio krašto partizanas – Urbonas nušautas 1959 m.
Ryšininko darbas – nelengvas. Reikėdavę ne tik rūpintis ryšiais tarp atskirų partizanų kuopų ir būrių, bet ir platinti laikraščius, atsišaukimus, rūpintis partizanų drabužiais ir daugybė kitų sudėtingų ir pavojingų reikalų.
„Netiesa, kad kažkas partizanus vadino banditais, − kalbėjo ryšininkė, − nieks nenorėjo gyvent prie sovietų, išskyrus stribus ir persivertėlius įsitikinusius komunistus, − pradžioje ir maistu, ir drabužiais, ir priglausdami savo namuose, padėjo dauguma gyventojų, eiguliai žiemą šakomis užžarstydavo partizanų pėdsakus, kad NKVD ir stribai nesusektų, siuvėjai siuvo jiems gražias uniformas, moterys mezgė šiltas kojines ir pirštines, ūkininkai, rizikuodami savo gyvybe, priimdavo partizanus nusiprausti, pavalgyti, pamiegoti trobose ar daržinėse, kasdavo bunkerius po daržinėm ar tvartais. Bėda ta, kad ilgainiui dauguma gerųjų žmonių buvo išvežti Sibiran, o likusieji pavargo, tapo įbauginti, be to, po kaimus slankiojo smogikų (išdavikų ir stribų) būriai, apsimetę partizanais, ir prievarta atėminėjo maistą, mušė ir netgi žudė gyventojus, − iš čia kilo pasakojimai apie tai, kad miško broliai, tikrieji partizanai, kurie buvo davę priesaikas, o už nusižengimus jiems grėsė karo lauko teismas, taip pat prisidėjo prie taikių gyventojų plėšimų ir žudymų.“
Šiuo metu dar gyvas Zuzanos Norkienės bendražygis – 90-metis Petras Biliauskas. Bendražygės moterys – Bronė Starkutytė ir Zuzana Venckutė – žuvo dar aktyvaus pasipriešinimo metu iki 1950-ųjų metų. Zuzanai Norkienei patekus į lagerį, ryšininke tapo ir jos pareigas perėmė sesuo – Danutė Pakalniškytė-Norvilienė.
Ryšininkė Zuzana džiaugiasi, kad sulaukė šių laikų, kai partizanai ir visi tremtiniai jau atgavo ne tik formalų statusą. Kai jaunimas jau pradeda suvokti jų žygdarbių prasmę ir gerbti bei didžiuotis savo senelių ir prosenelių patriotizmu, kuris buvo toks stiprus, kad negailėta nei jaunystės, praleistos bunkeriuose, nei viso gyvenimo – lageriuose ir tremtyse. O didžiausias pagarbos ženklas – tai ir yra atminimo gyvas įamžinimas Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejuje.
Kaip sakė renginio svečias Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas, respublikoje tokių muziejų nėra daug, todėl labai svarbu, kad jis yra čia, Klaipėdos krašte.
Muziejaus vadovė tądien sulaukė daug ne tiek brangių, kiek prasmingų dovanų: Seimo narė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė padovanojo gražiai įrėmintą tautišką giesmę, Klaipėdos kalvystės muziejaus vadovas, tautodailininkas, kraštotyrininkas Dionyzas Varkalis įteikė šešiolikmečių partizanų nuotrauką, Seimo nario Petro Gražulio padėjėja Regina Kernagienė – angelo skulptūrėlę, LTPKS Klaipėdos rajono filialo pirmininkas Jonas Šatkus – savo dėdės sumeistrautą lagaminą grįžti iš Sibiro į Lietuvą, sveikino ir daug gražių žodžių išsakė bei įteikė padėkų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas, šios organizacijos Klaipėdos filialo atstovai, Savivaldybės tarybos narė Rasa Petrauskienė, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos Savanorių pajėgų kapitonas Gintautas Razma, Jūros šaulių 3-osios rinktinės atstovas Jonas Šilinskas, Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302 lengvosios pėstininkų kuopos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono atstovai, Priekulės įstaigų atstovai.
Gargždų krašto muziejaus vadovas Marius Mockus įteikė filialui ąžuoliuką – o jį besodinant darniai nuskambėjo „Ąžuolai žaliuos“…
Renginiui iškilmingumo suteikė Karinių jūrų pajėgų orkestro koncertas, giedojo tremtinių choras „Atminties aidai“.
Daiva Beliokaitė, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja
