Rugpjūčio 24 d. Mažeikių muziejuje atidaryta Lietuvos diplomato ir tapytojo Antano (1906–1970) ir jo brolio gydytojo, dailininko mėgėjo Juozo (1908–1993) Liutkų, kilusių iš Leckavos, Mažeikių r., retrospektyvinė tapybos darbų paroda.
Po 80 metų
Muziejininkas Vytautas Ramanauskas taip pristato šią neeilinę parodą: „Prasminga grįžti į gimtąjį kraštą, savo vaikystės, jaunystės vietas. Prasminga sugrįžti net jei tai nepavyksta tiesiogiai, jei likimo lemta iškeliauti anapus nesulaukus Lietuvos atgimimo, o grįžti tenka vien savo kūryba, kada parodų salėje susitinka dviejų brolių, kuriuos visam laikui išskyrė II pasaulinis karas, kūryba. Gal tai ir ne tiek svarbu, kad vienas jų – vyresnysis, gyvenęs Vakaruose – turėjo galimybę gilintis į profesionaliąją dailę, o kitam tik teko mokytis iš už „geležinės uždangos“ gyvenančio brolio. Šiandien gražu kartu matant skirtingų biografijų, išsilavinimų, patirties brolių koloristikos ir tematikos bendrystę. Tad tebūnie pasveikintas brolių Liutkų susitikimas Mažeikių muziejuje.“
Jeigu taip ir užbaigtume šį rašinį, tai juo beveik nieko nepasakytume, kadangi kartu su tapybos darbais parodoje pateikta daug istorinės biografinės medžiagos, kuri į Lietuvą atkeliavo A. Liutkaus sūnaus Perkūno iniciatyva ir dukters Eglės Liutkus-Jardel bei sūnaus Antano Gedimino pritarimu. Jeigu diplomato A. Liutkaus gyvenime bei aplinkoje netrūko lietuviškų (Jonas Grinius, Pranas Gailius, Petras Klimas, Jonas Aistis, Algirdas Julius Greimas, Stasys Lozoraitis, Antanas Mončys ir kt.) ir žymių pasaulinės kultūros pavardžių, tai ir šiandieninė Paryžiuje gyvenančių ar gyvenusių lietuvių karta tęsia gražias bendravimo tradicijas. Į Mažeikius atvyko ne tik P. Liutkus, bet ir žymaus knygnešio ir knygininko iš Panevėžio Juozo Masiulio anūkė Karolina Masiulytė-Paliulienė su vyru Arūnu, Paryžiuje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis bei kiti.
1936 m. gruodžio 24 d. A. Liutkus vedė jau keletą metų pažįstamą Janiną Mikulskytę, kilusią iš Telšių, o gruodžio 29 d. buvo paskirtas Lietuvos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretroriumi. 1937 m. jaunavedžiai atvyko į Paryžių. A. Liutkus savo Tėvynės daugiau taip ir neišvydo...
Parodoje, nors ir kukliai, pristatytas ir Antano brolis Juozas bei jo mėgėjiška tapyba. Pateikiamos straipsnių iškarpos. Žinoma, sovietmečiu mažai kas galėjo nutuokti, kad kažkur yra dar vienas brolis ir vargu ar tokiomis sąlygomis Juozas galėjo kaip nors bendrauti ir mokytis iš savo brolio Antano, tačiau tai nė kiek nemenkina šios parodos reikšmingumo ir istorinės vertės.
Paroda veiks iki rugsėjo 19 d.
Apie tarpines būsenas
Kitą dieną Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyko prancūziškos kultūrinės misijos Mažeikiuose tęsinys – susitikimas su Paryžiuje gyvenančiu rašytoju, vertėju bei publicistu V. Papieviu, kuris pristatė savo naujausią knygą „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, praėjusiais metais patekusią į geriausių Lietuvos prozos knygų penketuką.
1985 m. baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuvių literatūros studijas, iki 1990 m. dirbo Vilniaus universiteto rektorate. 1990–1992 m. buvo tuometinio Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio patarėjas. 1988–1990 m. su bendraminčiais leido nuo sovietinės cenzūros nepriklausomą kultūros žurnalą „Sietynas“. Nuo 1992 m. gyvena Paryžiuje. Iki 2004 m. dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje. Bendradarbiauja su Lietuvos radiju, yra Prancūzijos lietuvių bendruomenės valdybos sekretorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1989 m.
Išleido knygas: romaną „Ruduo provincijoje“, 1989 m. apdovanotą Antano Jonyno premija, apysakų knygą „Užmaršties slėnis“, romanus „Vienos vasaros emigrantai“, kuris 2003 m. įtrauktas į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, „Eiti“, 2010 m. nominuotą Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje, Liudo Dovydėno premija, o lietuvių PEN centras šią knygą pripažino vienu geriausių pastarojo dešimtmečio lietuviškos prozos kūrinių. Naujausias romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ 2015 m. nominuotas Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje, įtrauktas į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.
Daugeliui buvo įdomu sužinoti, kaip V. Papievis atsidūrė šioje prancūziškoje kompanijoje ir Mažeikiuose. „Po nepriklausomybės paskelbimo dabar daugiau laiko praleidžiu Paryžiuje, bet nežinau, ar taip bus visada. Ar tai galutinis mano gyvenimo tikslas? Man patinka tarpinės būsenos: kai aušta, tai dar ne rytas, o vakarop, tai dar ne vakaras“, – sakė V. Papievis.
Rašytojas atskleidė, kad Mažeikiuose jau lankėsi prieš gerą dešimtmetį, kai muziejuje buvo atidaryta jo bičiulio, iš Mažeikių kilusio ir Paryžiuje gyvenusio žinomo Lietuvos ir Prancūzijos dailininko Prano Gailiaus (1928–2015), neabejotinai vieno ryškiausių lietuvių išeivijos menininkų, paroda. Beje P. Gailius apipavidalino trijų paskutinių V. Papievio knygų viršelius, o rašytojas su juo bendravo nuo 2002 metų. Publikai romaną pristatė ir renginį vedė Viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dangira Undžienė, ištraukas iš romano skaitė pats autorius ir Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro skaitovė Irena Pocienė.
Tarptautinių konkursų laureato, Vytauto Klovos muzikos mokyklos auklėtinio akordeonininko Jono Vozbuto atlikti muzikiniai kūriniai ir Paryžiaus miesto skaidrių fonas salėje sukūrė išties jaukią prancūzišką atmosferą. Apie Paryžių, kuriame buvo „tipiška lietuvė“, ir romano heroję Odilę kalbėjo Paryžiuje gimusi, čia su savo vyru Arūnu susipažinusi, o nuo 1993 metų į Lietuvą grįžusi viešnia K. Masiulytė-Paliulienė.
Kiekviena knyga – išgyvenimas
„Tik iš kritikų sužinojau, kad mano paskutinis romanas yra apie senatvę. Rašydamas apie jokią senatvę negalvojau. Man rūpėjo laikas ir jo skirtinumas. Įvykiai, kurie karpo laiką. Kai gyvenime atsispiriame nuo vieno kampo, kito dar nematome. Ta akimirka, kai pamatai kitą krantą, ir yra laiko baigtinumas. Senatvė – dvasinė, o ne fizinė būsena. P. Gailius visada sakydavo, kad jaučiasi kaip 18-likos. Aš savo knygų neprojektuoju, o viskas išeina ir rašau spontaniškai. Kai mane užvaldo tinkama būsena ir ritmas, tada aš rašau, rašau. Galbūt didžiausi dalykai vyksta, kai niekas nevyksta, epizodai atsiranda savaime. Aš tik žinojau, kad Odilė romane kada nors numirs, bet kaip tai nutiks, nenumaniau. Odilė manyje rašėsi ilgai, o pats rašymo procesas nebuvo ilgas. Šiandien dar nežinau, ar dar ką nors parašysiu ir ar parašysiu. Kai išeinu paklajoti po Paryžių, „planeruoju“, tuomet nieko nematau: nei Paryžiaus, nei Tėvynės. Man kiekviena knyga – išgyvenimas. Svarbu, kad mano ir personažų išgyvenimai bei patirtis būtų įdomūs ir svarbūs skaitytojui“, – sakė žurnalistas, vertėjas ir rašytojas V. Papievis.
Rašytojo gerbėjai dar ilgai nesiskirstė ir džiaugėsi gautais autografais, o tarp susirinkusiųjų buvo ilgametė muziejaus direktorė A. Cholodinskienė, kuri kažkada svariai prisidėjo, kad mažeikiškiams būtų plačiau atvertos mūsų istorijos ir palikimo paslaptys.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
